Dabar esu studentė, o tik pernai baigiau „Versmės“ gimnaziją, kurią po gero pusmečio nutariau aplankyti, juk čia mokiausi ketverius metus. Tiesą pasakius, net pati tiksliai nežinau, kodėl mane taip traukė aplankyti mokyklą, gal dėl mokytojų, su kuriais gerai sutardavau, galbūt dėl gerų šiltų prisiminimų apie klasės draugus, o galbūt dėl to, kad dažnai užplūsta geri prisiminimai apie mokykloje praleistas dienas. Kai įžengiau į mokyklą, dabar kaip viešnia, mane užliejo šilti jausmai: suvokiau, kad čia, gimnazijoje, prabėgo patys šauniausi ketveri metai ir kad mane su gimnazija sieja patys geriausi prisiminimai. Labai malonu, kai gali grįžti į mokyklą, kurioje viskas sava ir pažįstama, atrodo, kad dar vis šitoje mokykloje mokausi... Jei dabar vėl būčiau mokinė, tai nieko nekeisčiau savo praeity. Nors mokykloje mokiausi vidutiniškai, nebuvau nei viena iš geriausių, nei viena iš blogiausių mokinių, kitaip tariant, buvau pačiam viduriuke, kuris leido mokslą suderinti su pramogom, ir tikrai to nesigailiu.
Mano klasės draugai, su kuriais ir dabar bendrauju, lyg ir nepasikeitė, beveik visi išliko tokie patys draugiški, linksmi ir nuoširdūs. Labai keista, kad per šį laikotarpį, nuo gimnazijos baigimo iki šios dienos, santykiai su kai kuriais bendraklasiais sustiprėjo, o su kitais, sakyčiau, atšalo. Manau, tai yra normalu, nes mūsų keliai išsiskyrė, visi turime naujų draugų, naujų siekių, bet tikiu, kad klasės draugus visada sies prisiminimai apie puikiai praleistus metus mokykloje.
Man pačiai, kaip studentei, sekasi gerai, mokykloje įgyta patirtis padeda ir studijuojant. Mielai prisimenu jaunųjų žurnalistų būrelį, atrodo, dar vakar rinkome medžiagą, rašėme straipsnelius, redagavome, planavome laiką, kurio dažnai trūkdavo. Visa šita patirtis man labai padeda ir studijuojant, juk rašymo meno tikrai visiems reikia. Niekada nežinai, kada tavęs gali paprašyti parašyti apie universitetą, kolegiją ar tavo grupę. Džiaugiuosi, kad tokie įpareigojimai manęs negąsdina, nes galiu juos lengvai atlikti, o jeigu reikia, net ir draugams padėti. Susitikau su mokytoja A. Sidaravičiene, kuri pasakojo, kad jaunųjų žurnalistų būrelis „Versmės“ gimnazijoje gyvuoja ir šiais metai. Linkiu visiems jauniesiems žurnalistams aštrios plunksnos, puikių idėjų.
Studentiškas gyvenimas labai margas: yra ir pliusų, ir minusų, tačiau jis nėra toks baisus, kaip kartais aplinkiniai šneka, tiesiog jį reikia patirti savu kailiu, kad suprastum, kas tai per gyvenimas.
Nuoširdžiai dėkoju „Versmės“ gimnazijos mokytojams už jų darbą, linkiu visiems stiprybės ir sėkmės.
Liveta Kazlauskaitė,
buvusi „Versmės“ jaunoji žurnalistė
