Pastarąsias savaites visi esame įtraukti į ekstremalią situaciją, kurią sukėlė virusas COVID-19.
Mes nieko panašaus niekada nepatyrėme, niekada negyvenome karantino sąlygomis. Taigi visi vienu metu buvome išstumti iš komforto zonos ir dabar mokomės gyventi naujomis sąlygomis. Praradome bendruomeninį saugumą, judėjimo laisvę, galimybę gyvai bendrauti, susitikti su artimaisiais ir draugais, dauguma nebegali dirbti ar mokyti bei ilsėtis įprastiniu būdu. Tai savotiška netektis, kuri sukėlė krizę ir pažadino šiai situacijai būdingus jausmus, tokius kaip: pasimetimą, pyktį, liūdesį, nusivylimą, beviltiškumą, baimę, o kažkam galbūt veržlumą, smalsumą ir kt. Kinų kalboje žodį „krizė“ žymi hieroglifas, kurį sudaro 2 ženklai. Vienas jų reiškia „pavojų“, kitas – „šansą“. Todėl tokias situacijas mes priimame skirtingai: vieni kaip žlugimą, kiti kaip iššūkį.
Dirbdama Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos psichologe ir mokytoja, turiu galimybę stebėti iš arčiau karantino metu įstaigoje vykstančius pokyčius. Galiu tik pasveikinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimą skirti pirmas dvi karantino savaites mokinių atostogoms, kurios suteikė galimybę tiek mokytojams, tiek mokiniams ir jų tėvams apsiprasti su situacija, susikurti tam tikrą namų rutiną ir pasiruošti nuotolinio mokymo iššūkiams. Suprantame, kad jie nedingo ir iki šiol, prisitaikymas tebevyksta, bet visi gavo šiek tiek erdvės, nes ne visi išmėginimai užgriuvo vienu metu. Laiko resursai krizės metu tampa svarbūs, nes visiems jo reikia, kad galėtume suprasti, kaip gyventi ir išgyventi naujomis sąlygomis, tai yra, kad galėtume susikurti savo pasaulį iš naujo. Ir čia tampa aktualu nelyginti savęs su kitais. Mes visi skirtingai įveikinėjame krizes, ir tai yra gerai daryti savo tempu ir sau priimtiniausiu būdu. Svarbu suprasti, kad šis laikas nėra skirtas siekti rekordų ir būti perfekcionistais, svarbu kiekvienam jį išbūti geriausiu būdu. Aukštumų sieksime vėliau.
Analizuodama „Versmės“ mokytojų refleksijų apibendrinimą, jaučiau pasididžiavimą ir džiaugsmą šiais žmonėmis, kurie su entuziazmu ėmėsi įveikinėti nuotolinio mokymo iššūkius. Kai kurie jų „darbe“ praleidžia 12 ir daugiau valandų. Paaiškėjo, kad atrinkti medžiagą, ją paruošti pamokai, vienokiu ar kitokiu nuotoliniu būdu bendrauti su mokiniais užima žymiai daugiau laiko negu įprastai. Savaime suprantama, tai kelia stresą, nes nėra iki galo aišku, kas yra gerai, o kas blogai, kokie bus rezultatai. Todėl noriu pasveikinti visus dalyvaujančius šiame iššūkyje mokytojus ir palinkėti geriausios kloties.
Mokiniai taip pat atsidūrė už komforto zonos ribų. Aišku, jaunas žmogus lankstesnis, imlesnis, greičiau mokosi ir geriau įvaldęs IT technologijas. Tačiau tarp jų yra ne itin gabių, nemotyvuotų, nemėgstančių IT ir jų artimoje aplinkoje nėra, kas jiems padeda. Tokie mokiniai tikriausiai yra labai pasimetę, išsigandę ir pikti. Todėl visai nestebina tiesioginių nuotolinių pamokų metu vystantys išpuoliai, nes už kiekvienoje situacijoje esančio elgesio yra jausmai, kuriuos kelia nepatenkinti poreikiai, pavyzdžiui saugumo ir priklausymo. Kviesčiau duoti mokiniams pakankamai laiko persiorientuoti ir išmokti mokytis naujai ir per daug jų nespausti. Siūlyčiau mokiniams nelikti vieniems su savo sunkumais, ieškoti artimųjų, draugų, mokytojų, pagalbos specialistų ar tarnybų pagalbos. Tikiu, kad sunkumai laikini ir visa tai tikrai baigsis.
Trečias dalyvis šioje situacijoje yra tėvai, kurie dabar tiesiogiai įsitraukę į savo vaikų mokymąsi ir dažnai yra jų konsultantai, psichologai ir padėjėjai. Be šių pareigų jie dar turi rūpintis saugumu, namų ruoša, laisvalaikio organizavimu ir darbu. Krūvis tikriausiai yra padidėjęs trigubai (jei ne daugiau) ir diena prabėga kaip viena akimirka. Tikriausiai ne vienas svajoja turėti dar bent kelias poras rankų ir dar po vieną galvą, nes kol vienos dirba, kitos gali pailsėti. Statistika rodo, kad Kinijoje po karantino stipriai išaugo skyrybų skaičius, o Lietuvoje, policijos duomenimis, padaugėjo smurto artimoje aplinkoje. Tai skatina manyti, kad esamos situacijos aplinkybėmis žmonės šeimose patiria didelį psichoemocinį krūvį ir kartas nuo karto įtampos prasiveržia fiziniu arba emociniu smurtu.
Baigdama norėčiau pasakyti, kad nėra tokių, kam dabar lengva. Visi taikomės prie naujos gyvenimiškos situacijos, todėl kviesčiau mokytis, kaip išbūti, pasitelkus kantrybę ir atjautą šalia esančiam ir būtinai sau. Mokykitės pastebėti ir įsivardinti, ką gero kiekvieną dieną nuveikėte, pamatėte ar išgirdote, ir tai gali būti paprasti kasdieniški dalykai. Pasidžiaukite savimi ir artimaisiais, padėkokite už pastangas priimti ir išgyventi esamą situaciją. Dalinkitės vieni su kitais, kaip jaučiatės, reikškite esančias emocijas žodžiais, rašydami, piešdami ar išveikite sportuodami, šokdami. Nelikite vieni, jeigu susidūrėte su sunkumais, ieškokite pagalbos ir patys padėkite kitiems. Dabar labai palankus metas ugdyti bendruomeniškumą ir žmogiškumą. Linkiu jums geriausios kloties.
Psichologė Rūta Baleišienė
