Gedulo ir Vilties diena

Aš einu ir einu per pasaulį

Prie akiračio juostos juodos

Į tą kraštą, kur leidžiasi saulė

 Ir nekyla iš ten niekados.

Taip slenku į nežinomą šalį

Aš, keleivis, vilties amžinos.

 Sulaikyti manęs nieks negali,

Kur išnyksiu aš – nieks nežinos.

Mano vieškeliai smilgom apaugo,

Maudžia žaizdos juodos nedalios,

 Ir žingsnius plieno durtuvas saugo,

Kilometrai spygliuotos vielos.

Aš norėčiau sustoti – ne eiti,

Prisiminti džiaugsmus praeities,

Bet praeiviai šalia slenka greitai

Kryptimi amžinosios nakties...

Birželio 12 dieną gimnazijoje buvo minima Gedulo ir Vilties diena, skirta įamžinti sovietų vykdytus trėmimus. Gimnazijos istorijos mokytoja V. Narkauskienė kalbėjo, kad prisimename ir gerbiame tuos, kurie buvo ištremti iš Tėvynės, kad mes minime ne tik Gedulo, bet ir Vilties dieną. Vilties, nes sugebėjome pasipriešinti, nes tikime, jog  jaunimas, gyvenantis laisvoje valstybėje, išsaugos gyvą atmintį.  

Mokytoja Vilma priminė, jog  tremtyje žuvo tūkstančiai lietuvių, bet realūs nuostoliai niekada nebus įvardinti, nes niekas neįvertins žmogaus išgyvento skausmo. Mokytoja paprašė  pagerbti tylos minute žuvusiųjų atminimą.  Mokiniai skaitė susirinkusiems tremtyje sukurtas eiles, buvo dainuojamos dainos. Ta proga šįmet jau devintą  kartą gimnazijos direktoriaus iniciatyva šalia gimnazijos buvo sodinamas Atminimo medelis.