Istorijos galima mokytis iš vadovėlių, iš knygų, iš filmų. Kol yra gyvų liudytojų, tautos istorijos galima išmokti ją perduodant iš lūpų į lūpas.

Sausio 13 dieną Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje pirmoji pamoka vyko netradiciškai. Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Aurelija Griščenkienė pakvietė bendruomenę prisiminti 1991 metų Sausio 13-osios įvykius.

Po skambučio gimnazija nutilo žvakučių šviesoje. Gimnazistai nurimo, koridoriais nuaudėjo širdies dūžiai. Atrodė, kad mūsų ir tragiškų įvykių dalyvių širdys ritmingai plakė kartu. Savo širdimis pajutome Televizijos bokšto gynėjus, pagal amžių tinkančius mums į brolius, seseris, pusbrolius ir pusseseres.

                      Abiturientai žinią apie gynėjus ir jų patirtis perdavė jaunesniems mokiniams. Mums, gyvenantiems laisvoje ir taikioje šalyje, ji buvo svarbi, aiški, skatinanti prisiminti žuvusius už laisvę ir džiaugtis, kad esame laisvi.

                      Mokytoja Ūla Petrauskienė – 1991 metų sausio įvykių liudytoja. Ji vilnietė, gyvenusi Sudervės gatvėje, dabar ši gatvė pavadinta Sausio 13-ąja. Tą naktį ji jaučia ir dabar.

Direktoriaus pavaduotoja ugdymui Danutė Liutkevičienė

Iš lūpų į lūpas

Tą naktį gatvėje apėmė klaikus jausmas, kai žmonių atodūsius keitė tankų riaumojimas. Žmonės stovėjo lyg siena ir alsavo, o tankai suko ratus garsiai riaumodami. Vientisas ir skausmingas žmonių „ach...“ kėlė šiurpą.

Prisimenu, kaip atrodė gatvė. Mašinos iš kiemų suvarytos ir sustatytos į barikadas.  Sakė, kad žmonės statė ir  savas, ir svetimas mašinas į gynybinę sieną.

Prisimenu šūksnį „Jau važiuoja!!!“ Tankai važiavo per sustatytas mašinas. Važiavo per kalną mašinų, iš kurių nieko neliko – tik metalo plokštės.

Prisimenu, kaip senuką, parklupusį ant kelių prieš tanką, suėmė du vyrai už pažastų ir suspėjo patraukti nuo tanko.

Prisimenu tą paniką, kuri apima, kai po tankų salvės negirdi nieko, tik savo kvėpavimą.

Prisimenu tankus Televizijos bokšto teritorijoje. Jie suko ir suko ratus aplink bokštą vis spausdami žmones prie tvoros. Tankai plėtė savo teritoriją, o beginkliai žmonės spaudėsi prie tvoros. Tvora neatlaikė spūsties ir žmonės ėmė riedėti pakalnėn lyg akmenys. Tokioje situacijoje po tankų vikšrais žuvo ir Loreta Asanavičiūtė.

Manęs ieškoti išėjo tėtis – nerado tarp žmonių. Kai pamatė, kad mergaičiukę, kuri vilkėjo panašų paltą, įkėlė į greitosios pagalbos automobilį, bandė prasibrauti pro žmones, bet nespėjo. Kaip dabar matau jo perbalusį veidą ir vis girdžiu drebantį balsą: „Tu grįžai...“ Aš grįžau jau švintant. Nežinau, kiek išbuvau prie bokšto, tiesiog stovėjau ir spoksojau į šūkaujančius kareivius ir besiskirstančius žmones. Kai apsižiūrėjau, kad žmonių beveik neliko, pasukau namo ir aš.

Prisimenu mašinas, pilnas kareivių. Jie iššokdavo iš mašinos, skubėdami rinko duženas, sutraiškytų mašinų nuolaužas. Kol priėjau savo namą, gatvė liko švari – nei aukų, nei įkalčių. Okupantai skelbė, kad nieko tą naktį nebuvo. Jie skelbė savo tiesą. Mes žinojome tikrą tiesą.

Tiesą, kuriai dvidešimt devyneri metai, mes turime prisiminti. Prisiminti ir perduoti iš lūpų į lūpas.

Anglų kalbos mokytoja Ūla Petrauskienė

TAMO lamalogo logo01 logo wbg emokykla logo 2 LITNET LT soninis MOKYKLOMS eduroam  LOGO Valančiaus vaikai Nuotolinio mokymo sistema logoImagine200 kepure STT  teise