Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos 1e klasės mokiniai, artėjant gražiausioms žiemos šventėms, sėkmingai įsitraukė į LIONS QUEST pasiūlytą programą „Raktai į sėkmę“, ugdančią puikias jauno žmogaus vertybes: pagarbą sau ir kitiems, gerumą, pagalbą kitiems.
Leidyklos „Tikra knyga“ projektų vadovė Ingrida Bušmaitė pakvietė moksleivius dalyvauti akcijoje „Maža didelė draugystė“. Vaikai parašė net 75 sveikinimus ir laiškus seneliams, gyvenantiems Vilkaviškio rajono savivaldybės Gudkaimio globos namuose. Tai labai graži akcija, įtraukusi jaunimą į bendravimą su suaugusiais, o kartu ir lavinanti rašymo įgūdžius. Kaip sako leidyklos darbuotoja I. Bušmaitė, „vaikų nuoširdumas ir toks kartais smagus tiesmukiškumas pralaužia visus ledus“. Džiugina ir padėkos žodžiai, parašyti globos namų darbuotojų: „Ir štai mūsų senjorai jau džiaugiasi ir jų širdeles šildo laiškeliai su sveikinimais, kuriuos siunčia Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos mokinukai. Nuoširdžiausiai ačiū už tokią gražią ir jautrią iniciatyvą“.
Dėkoju ir savo 2b, 3A grupių mokiniams, padėjusiems pirmokams rašyti sveikinimus į senelių globos namus. Tik būdami drauge galime atlikti prasmingus darbus.
Loreta Stadolnikienė, 1e klasės auklėtoja
Idėją pasidalinti šiluma ir aplankyti Elektrėnų socialinės globos centro gyventojus įgyvendino 3a klasės mokiniai su auklėtoja Maryte Kuzmenkoviene, tikybos mokytoja Reda Ramanauskiene, 4d klasės mokinės Viltės mama Virginija Labukiene.
Gruodžio 20 dieną, po pamokų, po Kalėdinės šventės Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, šiek tiek pavargę, bet entuziastingai skubėjome į Elektrėnų socialinės globos centrą. Kad centro gyventojų širdys prisipildytų džiaugsmu, 3a klasės mokiniai paruošė vardinius molinius angeliukus bei poetinę – muzikinę kompoziciją „Paklausyk, kaip kalba žvakės“ (idėjos autorė Reda Ramanauskienė). Virginija Labukienė deklamavo eilėraščius. Dainos ir tekstai glostė klausytojų širdis, jautrią akimirką senelių skruostais riedėjo ašaros...
Marytė Kuzmenkovienė, 3a klasės auklėtoja
Buvo labai gera aplankyti senelius, skirti keletą dainų, eilėraščių ir suteikti jiems jaukumo, šilumos šiuo šventiniu laikotarpiu. Kiekvienam seneliui įteikėme pačių iš molio pagamintus vardinius angeliukus. Senelių akyse buvo galima pamatyti šviesos ugnelę iš laimės ir džiaugsmo, kad jų niekas nepamiršo.
Silvija Vaškelytė, 3a klasės mokinė
Su klasės draugais prieš šventes aplankėme senelius. Man labiausiai patiko gaminti seneliams vardinius angeliukus. Visai norėčiau aplankyti juos ir kitais metais.
Greta Apanavičiūtė, 3a klasės mokinė
Ramiai degė keturios žvakės. Buvo taip tylu, kad girdėjosi, kaip jos kalbasi.
Pirmoji kalbėjo: „Aš esu ramybė. Deja, žmonės nemoka manęs išsaugoti. Manau, man nelieka nieko kita, tik užgesti...“ Ir šios žvakės liepsna užgeso.
Antroji sakė: „Aš esu tikėjimas. Deja, esu niekam nereikalinga. Žmonės nenori nieko apie mane žinoti, todėl nėra prasmės man toliau degti...“ Vos tai ištarė, padvelkė ramus vėjelis ir užpūtė žvakę.
Labai nuliūdusi trečioji žvakė kalbėjo: „Aš esu meilė. Nebeturiu jėgų ilgiau degti. Žmonės manęs nevertina ir nesupranta. Jie neapkenčia tų, kurie juos myli labiausiai – savo artimųjų...“ Ilgai nelaukdama ir šioji užgeso.
Staiga į kambarį įbėgo vaikas. Pamatęs tris užgesusias žvakes išsigando ir sušuko verkdamas: „Ką jūs darote? Jūs turite degti, aš bijau tamsos...“ Vaikas verkė.
Susijaudinusi ketvirtoji žvakė tarė: „Nebijok, neverk, vaikeli. Kol aš degu, visuomet galime uždegti ir kitas tris žvakes. Aš esu viltis“.
Lai kiekvienas mūsų kaip tas vaikas būna įrankis, galintis savo viltimi uždegti tikėjimą, ramybę ir meilę.
Ištrauka iš kompozicijos „Paklausyk, kaip kalba žvakės“ (idėjos autorė Reda Ramanauskaienė)
