Kategorija: Mokytojo diena

Mūsų gimnazijoje dirba 45 mokytojai. Įsižiūrėkime į juos – išmintingi, kūrybingi, energingi, paslaptingi, užsispyrę, reiklūs. Tokie jie kiekvieną rytą! Jie ir liūdni, pasimetę, irzlūs, pikti, kaip ir kiekvienas po sunkios darbo dienos.

Su mokiniais kalbėjausi, ar verta būti mokytoju. Kviečiu pasitikrinti, ar pasirinkote teisingą kelią!!!

loraMokytoja Loreta Stadolnikienė - puiki Paulinos auklėtoja

Dar vaikystėje žavėjausi mokytojo profesija, o prieš ketverius metus, atėjusi mokytis į „Versmės“ gimnaziją, apsisprendžiau, kad būsiu mokytoja. Kas žavi mane mokytojo profesijoje? Žmonės! Geografijos mokytoja Diana Niparavičienė ir istorijos mokytoja Vilma Narkauskienė kupinos neišblėstančios energijos ir tikėjimo kiekvienu mokiniu. Iš jų mokausi šių svarbių mokytojo darbe savybių. Lietuvių kalbos ir literatūros bei teatro mokytoja Elvyra Kasperavičienė dalijasi nuoširdumu ir išmintimi. Rimtis, griežtumas, aiškios laiko ir vietos nuorodos rusų kalbos mokytojos Violetos Valašinienės pamokose – geriausias atsakomybės ugdymas. Rūpestis ir meilė auklėtiniams – spinduliuoja iš klasės auklėtojos Loretos Stadolnikienės. Kiekvienas sutiktas mokytojas – žmogiškųjų savybių ugdytojas. Labai myliu vaikus, todėl ir noriu būti pedagogė. Žinau, kad jaunimas – šalies ateitis. Noriu dirbti su vyresniais mokiniais, kurie šiais laikais labai įdomūs ir talentingi. Noriu su jais ne tik kalti vadovėlines tiesas, bet ir dalintis – imti iš jų ir duoti jiems. Tiesa, pastebiu, kad motyvuotų ir aktyvių mokinių mažėja, tad vienas iš mano tikslų – uždegti juos. Mokytojo darbe manęs niekas nebaugina, todėl sieksiu savo tikslo – būsiu mokytoja!

Paulina Kornejeva, 4c klasė

elvyr

Mokytoja Elvyra Kasperavičienė ir Kristina Manomaitytė po skaitovų konkurso.

Mintis, kad noriu būti mokytoja, manęs vis dar neapleidžia. Man visada patikdavo mokytis, o dar labiau - mokyti kitus. Manau, kad būti mokytoja reiškia niekada nepasenti, nuolat išmokti naujų dalykų. Man mokytojo darbas yra kur kas daugiau nei stovint prie lentos išaiškinti pamokos temą. Tai taip pat ir bendravimo su vaikais menas, kurį ne kiekvienas perpranta. Nors ir šiek tiek gąsdina kritiška aplinkinių nuomonė apie šią profesiją, apie jos sunkumą, menką užmokestį, kartais tai dar labiau paskatina siekti tikslo ir įrodyti, jog yra kitaip. Mane labai įkvepia mano lietuvių kalbos mokytoja Elvyra Kasperavičienė, ji man padėjo atrasti save. Atrodė, kad visąlaik priešais save mačiau užvertą langą, tik niekaip nežinojau, kas per jį matyti. Ji yra tas žmogus, kuris padėjo man tą langą atverti. Už tai jai būsiu visada dėkinga. Matau, kaip ji myli savo darbą ir kiekvieną vaiką. Stebėdama tokią mokytoją galiu tik pasvajoti, kad vieną dieną galbūt ir aš būsiu tokia kantri ir išmintinga...

Kristina Manomaitytė, 4c klasė

Mano mama – mokytoja. Ji ne tik mokytoja, bet ir mano mokytoja. Nebuvo sunku būti mokytojos dukra. Juokinga būdavo, kai mama mano pažymius sužinodavo anksčiau nei aš. Jei pamiršdavau pinigus, mama galėdavo pietus visada nupirkti. Pirmais metais istorijos mokytoją mama pavadindavau. Iš pradžių bendraklasiams buvo juokinga, vėliau priprato. Gal mama mokytoja nuolaidžiavo? Dažniau jausdavau, kad mane vertina griežčiau nei kitus. Kadangi istoriją gerai mokėjau, tai priešpriešos ar įtampos nebuvo. Kai istorijos pamokose žaisdavome pliusus - minusus, pirmi istorijos mokytojos žodžiai – „Narkauskaitė nežaidžia!“ Iš pusės klausimo žinojau atsakymą. Tiesiog žinojau, o ne dėl to, kad mano mama yra ir mano mokytoja. Sunkiau būdavo tik tomis dienomis, kai susipyksti su mama namie, o dieną turi vieną ar net dvi istorijos pamokas. Juk šiaip grįžus iš pamokų jau gal ir būtum pamiršus tą barnį su tėvais, o čia kartu pamokoje turi išbūti... Kadangi dažnai nesipykom, tai net ir tai nebuvo taip blogai. Tėvai, nesvarbu, kokia jų profesija, yra tie žmonės, kurie mus visko išmoko - tik pažymių nerašo. Pažymius parašo gyvenimas. Taigi mama man visada yra mokytoja.

Marija Narkauskaitė, VU studentė

Mano močiutė Vida Rikterienė (dab. Mayer) - buvusi pradinių klasių mokytoja. Ji dirbo Elektrėnų vidurinėje mokykloje (dab. ,,Ąžuolyno“ progimnazija). Paklausiau jos, kaip tampama mokytoju.   „Apie mokytojos profesiją aš svajojau nuo pat vaikystės. Labai mylėjau visus savo mokytojus, juos gerbiau, vertinau jų pastangas išmokyti ir norėjau tapti panaši į juos. Nežinau, ar man tai pavyko, bet darbas su vaikais man labai patiko. Eidavau į mokyklą kaip į šventę. Jeigu gyvenčiau antrą kartą, manau, kad vėl rinkčiausi mokytojo profesiją, nes kitame darbe aš savęs neįsivaizduoju. Jeigu matyčiau, kad mano anūkė nori būti mokytoja, neprieštaraučiau. Manau, svarbiausia, kad jaunas žmogus pasirinktų tokią profesiją, kuri labiausiai tinka, patinka ir teikia malonumą“ – papasakojo mano močiutė.

Orinta Rikterytė, 4e klasė

Mokytojas turi buti šiuolaikiškas, suprasti savo mokinius, išmanyti savo dalyką, bet nesitikėti, kad visa klasė tai išmoks vienodai gerai, nes ne visi yra vienodai gabūs. Mokytojo darbas atsakingas, sunkus, varginantis, reikalaujantis daug pastangų ne tik pamokų metu, bet ir po darbo. Nedaug kas pasikeitė mokykloje per 15 metų: mokiniai vis dar susodinti suoluose, vis dar bijo daugumos mokytojų, pamokos vis dar vyksta pagal tą patį planą: kartojimas, nauja medžiaga, namų darbai. Kad vaikai norėtų eiti į mokyklą, reikia įdomesnių pamokų. Įdomesnes pamokas sukurs mokytojai, kai jų darbas bus tinkamai įvertintas.

Aistė Lukoševičienė (buv.Dobrovolskaitė),

Dundalako Kovo 11-osios lituanistinės mokyklos įkūrėja, lietuvių kalbos mokytoja