Alis Kurdian – metų mokinė

Alis Kurdian mokosi Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje 3c klasėje. Be puikių pasiekimų pamokų metu, Alis tapo biologijos, chemijos, rusų kalbos olimpiadų savivaldybėje nugalėtoja. Kartu su komanda ji atstovavo gimnazijai ir Elektrėnų savivaldybei tinklinio varžybose. Už akademinius pasiekimus Alis Kurdian Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje nominuota Metų mokine.

 

Šeima.

Aš esu armėnė, mano abu tėvai armėnai ir seneliai armėnai. Ir mama, ir tėtis gimę Gjumri mieste, buvusioje Armėnijos sostinėje, tačiau praėjus keleriems metams po 1988-ųjų metų žemės drebėjimo emigravo į Lietuvą. Žinoma, svetur sunku, bet tėvai gana greitai adaptavosi: rado butą, darbą, išmoko lietuvių kalbą. Gimiau Elektrėnuose, o augau Kareivonyse. Kadangi buvau ne lietuvė, buvo sunku susirasti draugų. Tai nelabai jaudino, matyt, dėl to, kad turiu tiek introverto, tiek ekstraverto savybių. Kol kiti vaikai žaidė, apžiūrėdavau žaislus, knygutes. Labiausiai patiko perpiešti piešimo knygutes – trikampis vietoj suknelės nelabai žavėjo.

Gyvename Lietuvoje jau daug metų, bet tėvai pasirūpino, kad ir aš, ir brolis mokėtumėme armėniškai, žinotumėme savo tautos istoriją, gerbtume praeitį. Seni, daug išgyvenę žmonės mūsų tautoje, kaip ir kitose, yra gerbiami, iš jų perimami papročiai ir tradicijos. Nors Lietuvoje gyvename daugiau nei dvidešimt metų, bet armėniška dvasia neišblėso. Šalia lietuviškų švenčių švenčiame ir armėniškas šventes (geriausia, kad švenčiame dvejas Kalėdas!) Armėniška šventė, kurios atitikmens nėra lietuvių kultūroje, yra švenčiama, kai vaikui visiškai išdygsta pirmas dantukas. Tuomet vaikas pasodinamas ant paklodės ir ant jo galvos pilama daug saldainių, kuriuos vaikas gali valgyti. Taip siekiama „padaryti“ vaiko dantis stipresnius. Šventė nesibaigia tuo – po saldainių ceremonijos ant paklodės padedama daug daiktų, kurie simbolizuoja įvairias profesijas. Tokioje ceremonijoje pasirinkau žirkles. Buvo spėjama, kad būsiu kirpėja, bet tikriausiai tai buvo medicininės žirklės.

Mokslai.

Gal todėl, kad šeimoje esu vyriausias vaikas, į mano mokymąsi visuomet buvo žiūrima griežtai. Iš pradžių, kol buvau maža, naujų dalykų tyrinėjimas, mokymasis buvo įdomu, tačiau laikui bėgant tai tapo labiau pareiga nei malonumu. Tikrai nesimokiau dėl tėvų, bet būdavo neramu, kai gaudavau mažiau nei devynis.

Esu pareiginga ir atsakinga mokinė.  Net jei laaaaabai nenoriu daryti kai kurių dalykų namų darbų, vis tiek padarau. Taip pat esu atkakli. Jei kažkas nesiseka, paniurzgu, bet vis tiek nueinu mokytis. Mokantis daugiausiai man padeda gera atmintis, mano pačios užsispyrimas, noras mokėti daugiau. Labiausiai įdomu mokytis biologijos, chemijos ir anglų kalbos, tačiau kartais net įdomiausi dalykai nusibosta (ypač kai sunkios temos). Tuomet užeina tokia „emo moksliukės“ stadija: užsinoriu nutrenkti ir pradanginti tas knygas. Tai ilgai neužtrunka, einu kartotis biologiją, nes kontrolinis ant nosies.

Nuo vaikystės norėjau lankyti dainavimą ir būti dainininke, bet dėl astmos ir šeimos požiūrio į mokslą teko pamiršti tą svajonę. Ji vis dar užsilikusi pasąmonėje, bet žadu studijuoti mediciną – juk reikia daryti tai, ką geriausiai moki.

                      Džiugu, kad tapau 2019 metų mokine. Malonu, kad iš kelių šimtų mokinių nominuota buvau aš. Po apdovanojimų apėmė neįprastas jausmas: net atostogos geriau praėjo, sėdėjau patenkinta ir knygos į rankas neėmiau (vis vien tai netruks ilgai). Iš tikrųjų, tai buvau savimi patenkinta ir, aišku, džiaugiausi, kad tiek žmonių mane palaikė, kad visi plojo, kai lipau ant scenos. Tėvai irgi labai didžiavosi manimi, džiaugėsi mano pasiekimais. Prie mano pasiekimų prisidėjo ir tėvai, ir mokytojai. Be tėvų auklėjimo nebūčiau tokia, kokia esu. Be mokytojų darbo nebūčiau tiek išmokusi. Be tėvų ir mokytojų nebūčiau gavusi tiek apdovanojimų. Manau, jiems tai taip pat yra lyg jų darbo įvertinimas.

Autoritetai.

Artimiausi širdžiai autoritetai – tėvai ir mano teta, kuri yra žymi daktarė Amerikoje. Ji, atrodo, visada galėjo pasiekti, ko norėjo: yra terapeutė bei neurologė ir vis dar mokosi. Matant jos pasiekimus man irgi norisi tapti gera specialiste ir turėti gerą darbą, būti gerbiamai, nors universitetas šiek tiek gąsdina.

Gal nuskambės juokingai, bet žmonės, kuriais taip pat žaviuosi, yra reperis Eminemas ir futbolininkas Ronaldo. Jie nėra mano autoritetai, tačiau jie, kaip ir aš, turi alerginę astmą. Vienam tai netrukdo išrepuoti keliasdešimt žodžių vos per kelias sekundes, o kitam - varžytis didžiausioje aikštėje.

Žmonės, pasiekę savo svajonių ir tikslų, yra mano autoritetai. Jie mane motyvuoja: jei tiek žmonių pasiekė savo tikslus, tapo gerais specialistais ir profesionalais, tai ir aš galiu!

 

Laisvalaikis.

Mano laisvalaikis gana įvairus, bet ir monotoniškas. Be galo mėgstu piešti, dažniausiai tai darau kiekvieną dieną. Piešimas ar šiaip visokių nereikšmingų dalykų eskizavimas padeda susikaupti ir galvoti (įtariu, kad lietuvių kalbos pamokose mokytoja Augutė tai pastebėjo). Intensyviai sportuoti nemėgstu, bet pasivaikščioti, pabėgioti klausant muzikos patinka. Vakare, kai jau būnu namie, pažiūriu filmų arba skaitau biologijos knygas, programinę lietuvių literatūrą. Mokausi korėjiečių kalbos, nes patinka mokytis naujų kalbų. Mažai laiko lieka šiam užsiėmimui, todėl lėtai darau pažangą.

Vertybinės nuostatos.

Svarbiausia – draugiškumas, vienas kito palaikymas, veiklumas. Neramu, kai žmonės ignoruoja tradicines, kartų patikrintas vertybes. Didelė šių laikų problema yra silpna moralė. Džiaugiuosi, kad esu krikščionė ir kad šeimoje nuo pat mano vaikystės buvo diegiamos krikščioniškos vertybės. Kartais atrodo, kad žmonėms tik iš nuobodumo kyla tamsių minčių. Mano utopinis noras, kad žmonės būtų dvasiškai ir morališkai sveiki, kad niekam nekiltų noras kitam pakenkti. Kaip pati kartą pasakiau, baisiausi filmai ne apie vaiduoklius, o apie maniakus. Laukiu samprotaujamojo rašinio temos, kad galėčiau savo mintį išplėtoti, pateikti argumentų. Norėčiau, kad visi jaustųsi saugūs, kad nebūtų baimės žaisti lauke iki dešimtos valandos vakaro. Suvokiu, kad absoliutus saugumas sunkiai pasiekiamas, kol mūsų visuomenėje yra žalingų įpročių. Suprantu, kad žmonijai skirta nuolat priešintis nuodėmėms ir mokytis vengti klaidų. Tikiuosi, kad bus sukurtas robotas-psichologas, gydantis žmogaus širdies žaizdas ir normalizuojantis psichiką.

Alis Kurdian