Vandenlenčių sportas (angl. wakeboarding) – ekstremali vandens sporto šaka, kuomet sportininkas laikosi ant specialios lentos vandens paviršiuje ir yra lynu tempiamas katerio arba traukiamas kabelio. Vandenlenčių sportas yra viena iš potencialiausių sporto šakų patekti į olimpines žaidynes. Nuo 2005 m. vandenlenčių sportas įtrauktas į Pasaulio žaidynių programą. Lietuvoje ši pramoga pasirodė 2010 m., dabar sparčiai populiarėja, įrengiami vandenlenčių parkai.

Danielius Kriščiūnas, 3d klasės mokinys, yra vandenlenčių sporto entuziastas.

I.Kuriantys mokiniai.

 Jau beveik dvidešimtmetį gimnazijoje gyvuoja „Dizaino studija“. Kasmet į studiją susirenka mokinės, kurios mėgsta kurti, improvizuoti, puošti save ir savo aplinką. Čia gimsta originalūs papuošalai, interjero detalės, atvirukai, įvairios floristinės kompozicijos. Mokinių rankdarbiai pristatomi olimpiadose, parodose, konkursuose, mugėse. Merginos į studiją renkasi noriai ir užsibūna iki vėlumos, net pamiršdamos rytdienos namų darbus.

Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, 2e klasėje, mokosi Justė Kmieliauskaitė. Jos pomėgis – dziudo. Taip sako Justė.

O klasės draugai ir mokytojai įvardina ir kitų pomėgių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Černiauskienė sako, kad Justė nustebino tobula viešąja kalba. Jautriai mergina išsakė savo nuomonę apie poeto Just.Marcinkevičiaus kalbą laidojant Sausio 13-osios žuvusiuosius. Klasės draugės paatviravo! Anot Rūtos Levansevičiūtės, „Justė - labai linksma, kartais net per daug rimtose situacijose, ryški, turinti savo nuomonę ir sugebanti ją apginti. Ji kaip degtukas - gali labai greitai supykti, bet taip pat greit atlėgsta“. O Simona Petrauskaitė pastebi, kad „Justė nebijo jokių iššūkių, yra pasiruošusi pasiaukoti dėl savo draugų bet kokiu atveju ir neiškelia savęs aukščiau kitų dėl savo sportinių pasiekimų. Ji linksma, pozityvi. Ten, kur eina Justė, ten paskui ją sklando ir jos juokas, kuris nepalieka abejingų. Justė domisi ne tik dziudo - turi dar vieną pomėgį, kurio garsiai neskelbia. Tai makiažas. Ir įgūdžių lavinimui skiria nemažai savo laisvo laiko, kurio turi visai nedaug“.

Kiekvienas, kas apsilanko Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, susižavi ištapytomis koridorių sienomis. Papuoštų sienų galima rasti ir kabinetuose. Įspūdingai atrodo ir mokinių rūbinių durys – modernūs raštai skelbia, kad šiame pastate didžiąją dalį dienos praleidžia drąsus, veržlus, kūrybingas jaunimas. Tai tapybos ant sienų pavyzdžiai gamtos, mokslo, meno, etnografinėmis, futuristinėmis temomis. Vienu metu mokiniai piešė netgi ant kėdžių, kad tokiu būdu atnaujintų ir net papuoštų seną inventorių.

Pakalbinome dailės mokytoją metodininkę Rasą Marcinkevičienę, pasidomėjome, kaip vadinti tokį meną, kokia šio meno istorija, kas yra šių darbų kūrėjai.

Danutė Liutkevičienė (direktoriaus pavaduotoja ugdymui): Šiandieninė mokykla kritikuojama, kad mokiniai „apkraunami“ teorine medžiaga, namų darbais, o mokymo metodai riboja galimybes mokytis šiuolaikiškai ir pasiekti geresnių rezultatų. Tai vienas iš mitų apie šiuolaikinę mokyklą. Dabartinė mokykla ne „apkrauna“ mokinius, o tik pasiūlo daugybę galimybių. Mokiniai labai skirtingi: vieni ignoruoja siūlomas veiklas, skundžiasi dėl per didelio krūvio, o kiti įsiklauso į pasiūlymus, noriai bendradarbiauja, patys siūlo idėjas ir inicijuoja daugybę veiklų.

Martynas Narkauskas – Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos 4b klasės mokinys, abiturientas, kuris, anot klasės draugų, labai įdomus, linksmas, išradingas. Jo klasės auklėtoja Ramunė Šarapienė pabrėžia, kad Martynas labai užsispyręs. Ši savybė, kai Martynas imasi patinkančios veiklos, jam labai padeda gyventi įdomiai ir prasmingai. Paklausėme Martyno, kaip sekasi suderinti mokslą ir pomėgius. Pašnekinome ir Martyno sesę Mortą bei mokytoją Henriką Vaišvilą.