Save surado žemės ūkio darbuose

Kai mokiniai iš knygų mokosi atskirti rugį nuo kviečio, kai edukacinėse išvykose bando išsiaiškinti duonos kelią iš dirvos iki lėkštės, kai randasi tokių, kad karvę mato tik paveikslėlyje, atrodo, kad mes, žemdirbių tauta, atitrūkom nuo žemės ir temokame blaškytis po prekybos centrus. Taip tik atrodo! Yra žmonių, kurie žemės ūkio darbus dirba noriai, juose atranda filosofiją ir mato perspektyvą. Vienas jų – Mantas Barysas, Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos trečiokas.

Pakalbinau jaunąjį ūkininką Mantą. Pokalbio pabaigoje pavadinau jį ramsčiu, ant kurio laikosi žemė. Jis papildė mane: „Tai dar mažas aš jos ramstis, bet po 5-7 metų pamatysim!“ Tas lietuviškas kuklumas...

Danutė Liutkevičienė: Kas tau yra žemė?

Mantas Barysas: Man žemė yra taip svarbi, kaip ir žmogui širdis ar bet koks kitas organas. Atrodo, kad aš jos dalis, o ji – mano dalis. Žemė ne tik svarbi, bet ir reikalinga žmogui. Kas būtų, jei jos nebūtų? Kas gi maitintų mus, jei nebūtų mūsų žemės? Be to, žemė, jei moki ją dirbti ir tinkamai ja naudotis, gali būti ir pajamų šaltinis.

Danutė Liutkevičienė: Ką tau reiškia žemės ūkio darbai?

Mantas Barysas: Žemės ūkio darbai man patinka. Grįžęs iš mokyklos noriai imuosi darbų savo ar kitų ūkininkų ūkyje. Atrodo, kad traktoriaus valdymas, žiūrėjimas į gyvulį – ne sunkus, alinantis darbas, o būdas pailsėti ir atgauti ramybę. Dirbdamas žemę svarstau: „Kaip toks nedidelis žmogus sukūrė tokią galingą, riaumojančią techniką?“ Nuostabus jausmas sutramdyti ir valdyti 200 arklio galių techniką! Įdomu ir tai, kad žemės ūkis modernėja, sparčiai diegiamos IT ir nanotechnologijos. Man patinka dirbti žemę ne tik dėl naujovių, bet ir dėl iššūkių – reikia įvertinti supančią aplinką, mokėti prisitaikyti prie gamtos sąlygų.

Danutė Liutkevičienė: Papasakok, koks jūsų ūkis?

Mantas Barysas: Šeimoje esame keturiese – tėtis, mama, brolis ir aš. Mūsų šeimos verslas – nedidelis mišrus ūkis: 21 ha žemės (miškas, pieva, dirbama žemė, kurioje auginame javus ir daržoves) ir 4 karvės. Ūkyje darbų užtenka ištisus metus ir kiekvienam - tiek mažam, tiek dideliam. Darbus pasidalinti nėra sunku: jaunesniam broliui ir mamai tenka aplinkos ir sodybos priežiūra, tėčiui ir man - visi kiti ūkio darbai, kurie susiję su ūkiu, technika. Dirbame nei daug, nei mažai – tiek, kiek reikia ir kiek turime galimybių. Dirbame, nes turime svajonių, kurias norime įgyvendinti. Dirbame, kad galėtume vėliau pailsėti ir pakeliauti.

Danutė Liutkevičienė: Kaip pavyksta suderinti mokslus ir darbą ūkyje?

Mantas Barysas: Man labiau patinka dirbti nei mokytis. Praktinėse veiklose aš daugiau sužinau, atsimenu, išmokstu nei mokykloje. Nesakau, kad mokslas man nereikalingas. Suprantu mokslo ir technologijų vertę, todėl derinu mokslą su darbu, bandau suspėti ir į pamokas, ir į darbus. Svarbiausia – ne stovėti vietoje, o išbandyti save ir spėti su technologijomis. Neseniai baigiau 8 savaičių trukmės ūkininkavimo pradmenų kursus, įregistravau ūkį. Esu jaunasis ūkininkas. Tapti jaunuoju ūkininku nėra sunku – reikia turėti tik noro, o visa kita tik smulkmenos. Kai turi noro, tada ir padarai. O jeigu norai yra maži, tai ir rezultatų gerų nebus.

Danutė Liutkevičienė: Ar jaunam žmogui užtenka erdvės, galimybių ūkyje, Elektrėnų savivaldybėje, Lietuvoje?

Mantas Barysas: Aš turiu be galo daug ir plačių galimybių. Aš nesutinku, kad Lietuvoje sunku gyventi – nebent tinginiams arba tiems, kurie planuoja dirbti ryt, poryt, užporyt... Jauniems žmonėms tikrai yra galimybių ir, aišku, iššūkių.

Danutė Liutkevičienė: Esi trečiokas. Dar metai ir reikės rinktis profesiją. Kokie tavo ateities planai?

Mantas Barysas: Turėjau visokių minčių ir idėjų, tačiau likau prie artimiausios man - tai ūkininkavimas ir agronomija. Ūkininko profesiją jau įgijau, praktinių žinių irgi turiu. Dabar atrodo, kad labai svarbu įgyti kuo daugiau žinių apie augalus. Todėl planuoju studijuoti agronomiją. Aišku, šiais laikais pradėti nuo nulio yra sunku, nes žemės ūkyje didžiulė konkurencija ir juntamas dirbamos žemės stygius. Tačiau jeigu yra bent pora hektarų, tai kodėl nepradėti? Juk visi pradėjo nuo kelių hektarų ir augo iki nepriklausomų stambių ūkių.

Danutė Liutkevičienė: Kalbindama mokinius, kaip ir dera pedagogei, vis ko nors pamokau, ką nors patariu. Iš tavęs pati pasimokiau. Sužinojau, kuo skiriasi MTZ 50 nuo CASE IH 185. Prisiminiau, kaip gera basomis eiti rasota žole ir kad suarta žemė kvepia. Ačiū už pokalbį!


TAMO lamalogo logo01 logo wbg emokykla logo 2 lm eduroam 3455 smm new LOGO Valančiaus vaikai Nuotolinio mokymo sistema logoImagine200 kepure STT  teise