Parašiutų sportas – tai šuolis su parašiutu iš lėktuvo arba nuo stataus skardžio ar kito kieto pagrindo. Pirmas sėkmingas šuolis su parašiutu buvo atliktas 1919 m. XX a. antrojoje pusėje parašiutizmas pripažintas ekstremalaus sporto šaka.
Sakoma, kad vieniems pirmas šuolis parašiutu būna kaip sapnas, kurį norisi kartoti ir kartoti. Kiti žavisi parašiutizmo entuziastais, pavydi jiems, bet patys nedrįsta. Tretiems baisiausias būna antras kartas, nes viską žinai... O dauguma, iššokusių pirmą ir antrą kartą, tampa parašiutizmo entuziastais: kruopščiai ruošiasi šuoliui, iššoka ir mėgaujasi vaizdais, jausmais iš aukštybių. Bijome aukščio? „Viską atperka laisvas kritimas!“ – sako parašiutininkai.
Danutė Liutkevičienė: Kaip tampama parašiutininku?
Aurimas Uscila: Vienas svarbiausių dalykų, norint išbandyti nežinomą sritį, užkrečiantis pavyzdys. Parašiutizmu mane sudomino tėtis. Kai buvau maždaug aštuonerių metų, vieną vasaros savaitgalį tėtis mane nusivežė į Vilniaus Kyviškių aerodromą, kuriame mačiau skraidančius sparnus ir žmones danguje. Jie mane labai sužavėjo. Taigi savaitgalis su tėčiu aerodrome – mano, kaip parašiutininko, kelio pradžia. Nuo tos dienos didžiausias mano noras - tapti profesionaliu parašiutininku.
Danutė Liutkevičienė: Kaip siekei savo svajonės?
Aurimas Uscila: Pirmiausia, kaip minėjau, stebėjau žmones danguje. Nuo žemės žavėjausi padange skriejančiais savo vyresniuoju broliu Ernestu ir tėčiu. Būdamas vienuolikos metų atlikau pirmąjį savo šuolį. Tai buvo 2011 metų liepos mėnesio pirma savaitė. Buvo labai baisu, bet noras už baimę buvo daug didesnis. Vis dar prisimenu save mažiuką, sėdintį lėktuve. Sportininkai, buvę tame lėktuve, žiūrėjo į mane ir turbūt mąstė, kaip jis čia atsidūrė. Baimė nebuvo didelė iki tol, kol neatsidarė lėktuvo durys. Po truputį pradėjome judėti durų link. Atsisėdome ant durų krašto ir ... išgriuvome. Baimė akimirksniu dingo - danguje buvo ramu ir gera. Dar kartą prašiau tėčio tai pakartoti. Sulaukęs keturiolikos metų, pradėjau savo, kaip parašiutininko, karjerą.
Danutė Liutkevičienė: Papasakok, kas vyksta aukštai danguje.
Aurimas Uscila: Mano hobis vadinasi „Skydive“. Išvertus į lietuvių kalbą – tai nerti dangumi. Šuoliai parašiutu susideda iš 4 dalių: pasiruošimas šuoliui, pakilimas lėktuvu, laisvas kritimas ir nusileidimas. Daug žmonių galvoja, kad tai yra „bepročių“ sportas. Daugelis net neįsivaizduoja, kaip galėtų iššokti iš skrendančio lėktuvo. Tačiau baimė didelė iki tol, kol neišbandai. Galiu garantuoti, kad šis užsiėmimas yra vienas iš saugiausių.
Danutė Liutkevičienė: Gal galima tavo kelią įvardinti skaičiais – šuolių kiekiu, kilometrais ar valandomis?
Aurimas Uscila: Šiuo sportu jau užsiimu apie 7 metus. Dabar turiu atliktų 116 šuolių ir beveik 2 valandas laisvo kritimo danguje. Dažniausiai šokinėju iš 4000 metrų aukščio, bet kartais ir iš 1400 metrų arba 3000 metrų. Lėktuvas kyla į 4000 metrų aukštį apie 12 minučių, o pats nusileidimas parašiutu trunka apie 5 minutes.
Danutė Liutkevičienė: Kaip vyksta pasiruošimas šuoliui?
Aurimas Uscila: Pasiruošimas šuoliui yra gan paprastas, treniruotis šuoliui nebūtina. Vasaros metu, kai lauke šiltas oras, nėra vėjo, reikia parašiuto, apsauginio šalmo ir aukštimačio – prietaiso, kuris rodo aukštį, kuriame esi. Šaltesnę dieną reikia ir šiltesnės aprangos.
Danutė Liutkevičienė: Gal reikėjo išklausyti kokį kursą? Kur mokeisi? Kaip treniruojiesi?
Aurimas Uscila: Taip, kursą tikrai reikėjo išklausyti, ir ne vieną. Kursuose mane išmokė pagrindinių dalykų apie laisvą kritimą, parašiutą, paaiškino, kaip elgtis visose situacijos, kai parašiutas netinkamai išsiskleidžia. Pasirengimą atilikau Prienų rajone, Pociūnuose. Pociūnų aerodromas yra vienas iš geriausių Lietuvoje. Į šią vietą atvažiuoja sportininkai iš visų pasaulio šalių. Čia mane mokė geriausi Lietuvos instruktoriai, kurie viską išsamiai paaiškino. Kad galėčiau šokinėti vienas, be instruktoriaus pagalbos, turėjau pereiti „AFF“ programą, per kurią turėjau sėkmingai atilikti aštuonis lygius. Kiekvienas lygis turi skirtingų iššūkių, kurie išlavina sugebėjimą orientuotis ore. Visą šią programą perėjau maždaug per savaitę ir nuo to laiko galiu šokinėti savarankiškai.
Danutė Liutkevičienė: Dvylika metų žaidei ledo ritulį (pakankamai „kietas“ sportas). Septynerius metus šokinėji parašiutu. Ir visgi, kaip apsisaugoji nuo nesėkmių, skausmo, traumų...?
Aurimas Uscila: Sakyčiau, kad ledo ritulyje vartininko pozicija nebuvo labai pavojinga, aišku, pasitaikydavo skausmingų smūgių ar situacijų, tačiau skausmas praeina ir vėl žaidi. Parašiutizmas, mano nuomone, yra tikrai pavojingesnis. Pavojų yra, bet jų išvengiama, jei laikaisi instrukcijų. Pats pavojingiausias šuolio etapas - tai paskutinės nusileidimo sekundės. Vėjas yra pagrindinis šio sporto priešas, nes vėjo negali nuspėti. Mano nuomone, kristi ant žemės yra skaudžiau nei ant ledo, tačiau tai yra nesvarbu, kai griuvimas žemės link yra malonumas, kuris suteikia ramybę ir laimę.
Danutė Liutkevičienė: Dėkoju už pokalbį. Linkiu, kad vėjas būtų tau visada bičiuliškas!