Jei nebūčiau mokytoja, neturėčiau galimybės būti šalia motyvuotų ir nemotyvuotų, aktyvių ir pasyvių, drąsių, nuoširdžių ir draugiškų jaunuolių. Jei nedirbčiau Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, prarasčiau būrį kolegų - intelektualių, išmintingų, idėjinių draugų.
Dvidešimt penkerius metus dirbu mokykloje. Mokytojo darbas tikrai labai įdomus ir prasmingas, tačiau pastaruoju metu ne tik mokykloje, bet ir pamokose padaugėjo įtampos. Šiandieninis mokytojas turi būti ir socialinis pedagogas, ir psichologas, ir policininkas, ir andragogas (ugdyti suaugusiuosius, t.y. mokinių tėvus), ir metodikų išradėjas, ir mokomosios medžiagos rengėjas, ir ataskaitų pildytojas ir kt. Šiandieninis mokytojas savo dalyko pamokoje turi integruoti prevencines programas – daugybę programų, kurioms dėstyti medžiagą turi susirasti pats. Jei viską, kas numatyta, reiktų suintegruoti, tai dalyko turiniui vietos neliktų. Jei šiandieninis mokytojas aktyvus, tai jis dar turi inicijuoti pokyčius visoje švietimo sistemoje ir dalyvauti juose. Būti tiesiog mokytoju laiko nebelieka.
Mokytojai perdegė. O gal pervargo toje absurdiškų veiklų ir veiklelių gausoje? MOKYTOJAI NORI BŪTI MOKYTOJAIS!
Danutė Liutkevičienė, Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos direktoriaus pavaduotoja ugdymui
Pakalbinau mokytojus – buvusį kolegą Arūną Pliskauską, pradedančią mokytoją Indrę Kurminaitę ir praktikantę Mariją Narkauskaitę.
Arūnas Pliskauskas nuo 1994 metų iki 2018 metų dirbo Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje muzikos ir technologijų mokytoju, būrelių vadovu bei klasės auklėtoju. Šiuo metu Arūnas Pliskauskas emigrantas Norvegijoje. Kodėl, Arūnai, tu nebedirbi mokytoju ir ką šiuo metu veiki?
Arūnas Pliskauskas
Nors Norvegijoje dirbu statybose, bet vakare grįžtu mažiau pavargęs. Po darbo statybose darau tai, kam neturėjau laiko grįžęs į namus po pamokų. Dirbant mokytoju savišvietai nelikdavo nei noro, nei sveikatos. Dabar vakarais mokausi užsienio kalbos, skaitau knygas.
Darbą mokykloje palikau dėl kelių priežasčių:
- Apgailėtinas darbo užmokestis. Sunku vesti pamokas, kai smegenis nuolat „gręžia“ klausimai: „Kaip susimokėti mokesčius?“, „Ko dar turiu atsisakyti?“
- Neužtikrintumas dėl ateities. Nuolatinės, neefektyvios, sunkinančios mokytojų darbą reformos, nerimas dėl artėjančios pensijos.
- Milžiniškas popierizmas. Popieriai suryja didžiąją mokytojų darbo laiko dalį. Už popierių (ataskaitų, dienynų, planų) tvarkymą praktiškai nemokama. Popierizmas trukdo kokybiškai pasiruošti pamokoms. Labai nuvilia tas faktas, kad visos tos ataskaitos tiesiogiai nėra susijusios su ugdymo kokybe. Jos reikalingos tik tikrintojų ir koordinatorių etatams pateisinti, jų darbo imitavimui.
- Apgailėtinas finansavimas. Kol dirbau mokytoju, ruošdamasis pamokoms naudojausi piratinėmis kompiuterinėmis programomis, nuolat pagal išgales investavau savo lėšas ir asmeninį laiką muzikos studijos priemonių (aparatūros, instrumentų) techninei būklei palaikyti. Atrodo, pinigų skiria, bet tai, kas pasiekia mokyklas, trupiniai...
- Nepasitikėjimas mokytoju. Sugalvoji idėją. Paruoši mokinius. Įvyksta renginys. Renginyje dalyvauja gimnazijos mokiniai, mokinių tėvai, mokytojai, miesto, savivaldybės, šalies gyventojai. O tada... Tada turi įrodyti, kad renginys įvyko: rengi filmuotą medžiagą, spausdini nuotraukas, darai aprašus. Pajuokausiu, tai gal tada užtenka sufabrikuoti tik aprašą?
Indrė Kurminaitė antrus metus dirba Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje biologijos mokytoja. Kaip sekasi būti mokytoja, Indre?
Indrė Kurminaitė
Aš tiesiog esu mokytoja. Žiūrint iš šono į kitus mokytojus ar pačią save atrodo, kad mokytojas – tai altruistas. Man labai svarbu, kad po pamokos ar iš vakaro nejausčiau apmaudo, nusivylimo ir nepasitenkinimo savimi todėl, kad man tai pamokai pritrūko laiko labai gerai pasiruošti, nes tiesiog paroje valandų nelieka...
Kad įgyvendinčiau dalyko programą, pasirengtus ilgalaikius planus, pamokos struktūros ir turinio reikalavimus, kad pamoka būtų inovatyvi, o mokinių veiklos individualizuotos, diferencijuotos ir personalizuotos, TRŪKSTA LAIKO. Trūksta laiko apgalvoti, pasiruošti, išanalizuoti, reflektuoti, apibendrinti. O taip norėtųsi po kiekvienos pamokos pasakyti: „Na tu čia gerai pavarei, Indre!”
Marija Narkauskaitė Vilniaus universitete studijuoja fiziką. Šiuo metu atlieka praktiką Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje. Kaip, Marija, sekasi būti mokytoja?
Marija Narkauskaitė
Pati prieš trejus metus sėdėjau mokykliniame suole. Suprantu, kaip jaučiasi mokiniai. Kol dar tai suprantu, norisi mokiniams priimtinu būdu suteikti teorinių žinių.
Praktikos pradžioje mane baugino žinojimas, kad reikės stotis prieš auditoriją. Kitas suvokimas – atsakomybė. Jei nori pravesti gerą pamoką, tai jai reikia tikrai nemažai ruoštis. Norisi, kad fizikos teorija nebūtų nuobodi. Tad savo pirmosiose pamokose pasiūliau mokiniams daug eksperimentų. Kad galėčiau su mokiniais eksperimentuoti pamokoje, privalėjau susirasti įrangą, rasti medžiagų, išbandyti eksperimentus. Tai atima be galo daug laiko, pastangų. Pasiruošimas pamokai nublanko prieš auditorijos baimę.
Turėjau tris pamokas iš eilės. Nebuvo laiko nueiti pavalgyti ar išeiti iš kabineto. Kol viena klasė išeina, reikia pasiruošti kitai. O dar ir klausimų mokiniams liko, tai turėjau atsakyti ir į juos. Dar nesu vedusi šešių pamokų iš eilės, bet sunku pagalvoti, kaip visa tai vyktų ir kaip aš jausčiausi...
O pasibaigus pamokoms apima geras jausmas. Tarsi pergalė prieš save. Man pavyko! Kažkam iš mokinių patiko, kažkas mokiniams buvo įdomu, kažkas išmoko, sužinojo ar išsikėlė klausimų. Akivaizdu, po pamokų nuovargis tiek fizinis, tiek emocinis jaučiasi. Tačiau daug svarbesnis kitas jausmas: išlipau iš komforto zonos ir susitvarkiau! Tai skatina daryti kažką naujo.