Buvo toks laikas, kai dar pradinukė Emilija važiuodavo kartu su savo vyresniuoju broliu Karoliu į Kaune, Maironio muziejuje, vykstančius kasmetinius meninio skaitymo konkursus. Nuo pradžios iki galo išklausydavo visus dalyvius, džiaugdavosi brolio laimėjimais ir sykį mamos paklausė: „Mama, o kada tu mane ruoši konkursui?“

Tada ir prasidėjo Emilijos - skaitovės kelias – ilgas, įdomus ir sėkmingas. Sėkmę neabejotinai lėmė nuoširdus mamos, mokytojos Elvyros Kasperavičienės darbas, pačios merginos noras ir polinkis į literatūrą bei gilus kiekvieno teksto suvokimas, gebėjimas įsigilinti, suprasti, ką sakai, ką nori perteikti klausytojui. Ne veltui aktorė Adrija Čepaitė po šių metų savivaldybės konkurso neslėpdama susižavėjimo pasakė: „Gal galėtum tu mane pamokyti?..“ Per dvylika metų sunku būtų suskaičiuoti visus konkursus, kuriuose Emilija yra dalyvavusi, bet nebuvo tokio konkurso, kuriame ji netaptų laureate. Džiugu, kad atėjusi į gimnaziją ji pradėjo lankyti Skaitovų būrelį ir dalyvaudavo konkursuose ne tik individualių skaitovų grupėje, bet tapo ir poetinių kompozicijų komandų nare. Turbūt patys gražiausi Emilijos metai buvo 2016–ieji, kai Kuršėnuose vykusiame Lietuvos moksleivių meninio skaitymo konkurse Emilija laimėjo du aukso medalius – I vieta individualių skaitovų grupėje ir I vieta su poetine kompozicija „Atradimai“.

Kai Emilija pradėjo vaikščioti, su mama atėjo ir į „Versmės“ gimnazijos teatro festivalį „Felicija“. Žiūrėti spektaklių jai nepabosdavo. Gal jau tada ji žinojo, kad atėjusi mokytis į „Versmę“ būtinai vaidins scenoje? 2017 metų „Felicijoje“ Emilija ir renginio vedėja, ir spektaklių veikėja – sena močiutė, jauna daili žmona bei mama. Todėl Emilija ir pelnė „Geriausios aktorės“ nominaciją!

Mažąją Emiliją galima buvo pamatyti per TV „Dainų dainelės“ konkursuose. Po to ji pradėjo lankyti Meno mokykloje smuiko klasę. Vis dėlto, atrodo, dainavimas jai liko pačia maloniausia veikla. „Versmėje“ bendraminčiai draugai sukūrė muzikos grupę „Jūsų bėdos“ ir Emilija tapo šios grupės soliste. Ji mielai dainuoja įvairiuose renginiuose, nes nori dainuoti. Jos atliekama daina, kaip ir skaitomas tekstas, skamba giliai, jautriai, jaudinančiai.

Už reikšmingus pasiekimus šiais metais „Versmės“ gimnazija suteikė Emilijai „Metų menininko“ nominaciją!

O jeigu pasidomėtumėte, kaip Emilijai sekasi ne menai, o mokslai, tai sužinotumėte, jog ji, abiturientė, mokslo pirmūnė. Merginai užtenka noro, valios, motyvacijos daug dirbti ir siekti gerų rezultatų. Sutikite, ne kiekvienas taip galėtų...

Tai kuo bus Emilija? Daininke? Aktore? Teisininke ar gydytoja? Kokį kelią Tu pasirinktum, Emilija, toks tau būtų sėkmingas, nes darbščius, pareigingus, stiprios valios žmones visada lydi sėkmė.

Bet gyvenimas – tai ne tik pasiekimai. Tai ryšiai su žmonėmis. Ką gi apie Emiliją sako tie, kurie ją gerai pažįsta?

Klasės auklėtoja Augutė Liutkevičienė

 

Aldona Kučinskienė, Elektrėnų „Ąžuolyno“ progimnazijos mokytoja: „Dešimtmetė Emilija, negalinti gyventi be savo draugės Vitelės, klasėje buvo tyli lyderė, ne tik gabi absoliučiai visiems dalykams, bet ir be galo atsakinga, pareiginga bei darbšti. Myliu šią mergaitę iki šiol, neturėjau jokių problemų jos paauglystės laikotarpyje, nes visas jos dėmesys visada buvo sutelktas mokslui. Džiaugiuosi, galėdama pasigirti, jog prisidėjau prie Emilijos auklėjimo.“

Vita Ramanauskaitė, Emilijos draugė: „Viena iš pagrindinių priežasčių, leidžiančių man kiekvieną dieną įvertinti ir suprasti, jog esu laiminga, yra Emilija. Su kiekviena diena tik dar labiau įsitikinu, kaip yra svarbu turėti šalia savęs tokį žmogų, kuris tave išklauso, palaiko, paskatina, pralinksmina ir leidžia juoktis širdimi. Pasakoti, kokia yra Emilija, galėčiau ištisas dienas. Iš tikrųjų manau, kad ir tų dienų pritrūktų. Likimas man ją padovanojo ir mes nuo pat vaikystės iki dabar kartu žengiame ir tiesiame savo kelią į pasaulį. Mūsų su Emilija draugystė yra ypatinga, mes viena kitą galime suprasti iš žvilgsnio ar iš balso. Apibūdinti tam ryšiui, kuris sieja mane su Emilija, nerandu tinkamų žodžių, tačiau žinau ir tikiu, jog tas mūsų be galo stiprus sielų bendrystės ryšys niekada nenutrūks, o tik stiprės. Savo vaikystės negalėčiau atsieti nuo Emilijos. Mane iki dabar žavi jos visapusiškumas ir neišsenkantys talentai. Vaikystėje nuotykių nestigo, daug smagių akimirkų esame turėjusios. Kartu susigalvodavome daug įvairių pramogų, ištisai juokdavomės, džiaugiamės būdamos kartu. Emilija yra dar ir toks žmogus, kuris sugeba įkvėpti ir neleidžia nuleisti rankų. Kai atsisėdome kartu pirmoje klasėje į vieną suolą, taip ir sėdime iki šiol. Ištisus dvylika metų mokinamės kartu. Suprantu, jog už tai turiu būti Emilijai be galo dėkinga. Žinojimas, jog esi ne vienas, besikankinantis prie knygų, yra labai svarbus. Tai suteikia daug jėgų, neleidžia pasiduoti ir visko mesti į šalį. Man Emilija yra neatsiejama gyvenimo dalis, ji ne tik draugė, ji yra mano kiekvienos dienos būtinybė. Kai matau, jog ji jaučiasi laiminga, juokiasi, dainuoja, kai matau, kad jai yra gera, tada ir aš jaučiu tą palengvėjimą. Vieną dalyką labai gerai žinau, jog Emiliją savo širdyje nešiosiuosi visą gyvenimą, tai yra protu nesuvokiama dovana, kurią man gyvenimas įteikė.“

Biologijos mokytoja Audrutė Jančiauskienė: Neretai sakoma, kad dabartiniai jauni žmonės nenori dirbti, vengia atsakomybės. Emilijai tokie epitetai visiškai netinka. Stebiuosi, kaip ši mergina visur suspėja. Puiki skaitovė, solistė, aktyvi visuomenininkė, gera mokinė. Pažįstu Emiliją nuo devintos klasės. Ji stropi, pareiginga. Niekada neišeina iš pamokos ko nors neišsiaiškinusi, todėl ir rezultatai puikūs. Tikiuosi aukštų brandos egzaminų rezultatų, ir tai padės merginai įgyvendinti savo svajonę.“

Smuiko mokytoja Rima Gritienė: „Kaip ir daugumą vaikų, taip ir Emiliją į Meno mokyklą atvedė mama. Tuo metu brolis Karolis grojo akordeonu. „Bus puikus duetas!“ – buvo mamos planas. Nuo pat pradžių išryškėjo stipri Emilijos asmenybė, tad „ožiukų ir ragiukų“ buvo daug. Šeštoje klasėje Emilija norėjo mesti Meno mokyklą, nes ji dalyvavo įvairiose veiklose ir visur jai sekėsi. Laiko smuikui ėmė stigti... Išgelbėjo brolis Karolis. „Pagalvok! – sakė jis, - gailėsies šito žingsnio.“ Vyresnio brolio patarimas buvo labai reikšmingas. Emilija smuiko klasę baigė, surengė rečitalį! Po mano jubiliejinio koncerto priėjusi Emilija pasakė: „Mokytoja, aš dabar supratau, kaip Jus myliu...“ Šie žodžiai buvo didžiausia padėka už visus „ožiukus ir ragiukus“. Smuikas ir vokalas – lygiaverčiai dalykai. Aš ir pati rinkausi tarp smuiko ir vokalo. Džiaugiuosi, kad Emilija dainuoja!“

 

TAMO lamalogo logo01 logo wbg emokykla logo 2 LITNET LT soninis MOKYKLOMS eduroam  LOGO Valančiaus vaikai Nuotolinio mokymo sistema logoImagine200 kepure STT  teise