Kategorija: Mes galim

Mokyklų tinklo pertvarka išmokė mus – mokytojus ir mokinius – išnaudoti laiką efektyviai, išmokti greitai atrasti ir save, ir savo vietą. Atėjus į gimnaziją negalima laukti, kada kas nors pakvies šokti, dainuoti, piešti, dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jei mokinys aktyvus, iškart ieško, kaip save realizuoti ne tik moksle, bet ir neformaliajame ugdyme. Tokia buvo ir Beatričė Gruzdytė, atėjusi mokytis į Elektrėnų „Versmės“ gimnaziją.

Anot gimnazijos direktoriaus Egidijaus Kontrimo, Beatričė uoliai ėmėsi atgaivinti gimnazijoje sieninės tapybos tradicijas. „Siena suremontuota, Beatričės idėja sugeneruota, eskizai aptarti... Dirbome komanda ir entuziastingai! Gulsčiuku ir liniuote talkinau jauniems dailininkams“ - 2014 metus prisimena gimnazijos direktorius Egidijus Kontrimas.

Aktyvia auklėtine nuo pirmųjų dienų džiaugiasi ir klasės auklėtoja Ramunė Šarapienė: „Klasės seniūnės pareigas Beatričė atlieka jau ketvirtus metus. Svarbu tai, kad klasės draugai ja patiki, pasitiki, palaiko. Džiaugiuosi, kad teko susipažinti su aktyvia, draugiška, atsakinga mokine“.

Lietuvių kalbos ir literatūros, teatro mokytoja Elvyra Kasperavičienė:

„Kai tapau Beatričės lietuvių kalbos mokytoja, iškart pastebėjau, kad tai asmenybė, turinti ką pasakyti pasauliui. Ji įžvalgi ir labai kūrybinga. Pirmiausia Beatričė visus nustebino, kai būdama devintokė pastatė gimnazijos teatro festivaliui „Felicija – 2015“ spektaklį „Būti žmogumi“. Tai buvo reginys, nustebinęs mus visus: branda, filosofinė gelmė, režisūriniai sprendimai buvo neįtikėtini. Betė yra autoritetas tarp bendraklasių, todėl vaidino visi. Tai buvo nuostabu! Ir tada ji buvo tik devintokė! Kai ruošėme „Feliciją – 2017“, nebuvo jokių abejonių, kad Beatričė bus pagrindinė šio festivalio siela. Ji subūrė net dvi vienuoliktokų grupes ir pastatė du spektaklius: „Dinguolį“, kuris buvo apdovanotas kaip geriausias tų metų spektaklis, ir „Kaliūzė“, išsiskyrusį aktorių vaidyba, kostiumais, netikėtu siužetu. Aš dvejus metus dairiausi, kas galėtų vesti „Feliciją – 2017“. Ir kažkaip labai greit supratau, kad tai turi būti Beatričė. Kurdamos festivalio atidarymo, uždarymo programas, pažinome viena kitą dar artimiau, atradau naujų Beatričės talentų. Aš išties nemaniau, kad ji tokia puiki improvizatorė. Įsikūnijusi į Alekso vaidmenį, Betė stebino savo pasitikėjimu scenoje, puikia orientacija, išradingumu. Šiemet Beatričė jau abiturientė ir kūrybai laiko beveik nelieka, tačiau tikiu, kad tas kūrybinis potencialas, kurį ji sukaupė „Versmėje“, bus puikus atspirties taškas kitiems įdomiems kūrybiniams darbams. Didžiausios tau sėkmės, Bete?“

Taigi Beatričė Gruzdytė – Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos abiturientė, stropi mokinė, visuomenininkė ir menininkė, imlus ir atviras naujovėms jaunas žmogus. Siūlau paskaityti jos pasvarstymus apie meno reikšmę žmogaus gyvenime.

Danutė Liutkevičienė

 

Menas padeda žmogui išlikti žmogumi

 

Menas žmogaus gyvenime gali atlikti labai įvairius vaidmenis: jis gali šviesti, atpalaiduoti, sukelti malonių (arba ne visai) jausmų, padėti formuoti savitą požiūrį į pasaulį bei priversti juo dvejoti. Skirtingas poveikis žmogaus dvasiniam pasauliui dažnai priklauso nuo realybės diktuojamų gyvenimo aplinkybių: sudėtingais, tragiškų išgyvenimų bei išbandymų laikotarpiais žmonės mene ieško ramybės, harmonijos, šviesos, o gyvendami komfortabiliame, gana saugiame rojuje trokšta kažko, kas juos šokiruotų, sukeltų dviprasmiškų jausmų. Manau, jog tai iliustruoja viena iš meno funkcijų – išlaikyti vidinį žmogaus turinį pilnavertį, pripildyti  jį  tuo, ko šiuo metu jis negali išspausti pats iš savęs.

Pavyzdžiui, katastrofų laikų gyventojas, tapęs karo absurdo, nužmogėjimo ir nesuskaičiuojamos dramatiškų išgyvenimų gausybės liudininku, ir be literatūros ar kino gali suvokti gyvybės laikinumą, žmogaus žiaurumą ir agresijos beprasmiškumą. Tačiau tokioje aplinkoje jam išties sunku atrasti tą visatos, žmogaus ir gyvenimo žavesį, kuris niekur nedingsta net ir bjauriausiuose istorijos puslapiuose. Tam, kad jis sugebėtų pakilti virš kruvinos buities ir išvystų nors užuomazgą harmonijos ir ramybės, jam gyvybiškai reikalingas menas. Jo grynumas yra estetiškas, skleidžia šviesą ir viltį ir taip žmogus atranda paguodą, nusiraminimą, gali pabėgti nuo sudėtingos realybės. Menas padeda žmogui nepamiršti dažnai nuvertinamų pamatinių, nuo politinių ar kitų veiksnių nepriklausančių vertybių, įkvepia tikėti kartais sunkiai tokioje supuvusioje aplinkoje įtikimais moraliniais idealais.

Na, o dabartiniam Vakarų pasaulio gyventojui (nenoriu kalbėti absoliučiai apie visą pasaulį, nes chaosas visuomet gyvas kuriame nors jo kampe) viskas tarsi auksinėje lėkštutėje – jo patogumas, saugumas bei sveikata yra valstybės prioritetas. Komfortiškame pasaulyje žmogus yra linkęs atbukti, aptingti ir nustoti tobulėti. Tokioje aplinkoje yra reikalingas menas, kuris atstoja stichinę jėgą, suvarto individo „apkerpėjusį“ vidinį pasaulį, aštrina jo individualų mąstymą, plečia pasaulėvoką bei lavina jautrumą. Žmogui reikia, jog jį kartais pastatytų į nepatogią padėtį, sukratytų kiekvieną kaulelį, priverstų permąstyti nusistovėjusias normas, neginčijamas tiesas, moralines vertybes bei visą visatos struktūrą. Kontraversiškas, nestandartinis, novatoriškas menas neleidžia įsigalėti stagnacijai, veda žmoniją į priekį.

Žinoma, istorinis laikas tėra pavyzdys aplinkybių, paveikiančių individo vidinį turinį. Kiekvieno gyvenimas yra pilnas skirtingų išgyvenimų, reikalaujančių tam tikros atsvaros. Norint išlaikyti vidinę pusiausvyrą, dvasinę pilnatvę ir visapusišką pasaulio suvokimą, reikia tiek nuolatos kelti klausimus apie visatos ir viso jos turinio prasmę, tiek ir nesigilinant į jos struktūrą mėgautis pasaulio grožiu. Būtent tam žmogui ir reikalingas menas – įvairus, skirtingo pobūdžio, tačiau vedamas tos pačios misijos – padėti žmogui išlikti žmogumi.

Beatričė Gruzdytė, Elektrėnų „Versmės“ gimnazija