Veikla Lietuvos moksleivių sąjungoje, Elektrėnų mokinių savivaldų informavimo centre, Elektrėnų savivaldybės Jaunimo reikalų taryboje, Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos taryboje, Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos mokinių taryboje ir atsakingos pirmininko, valdybos nario, tarybos nario pareigos bei rinkodara, komunikacija, idėjų generavimas bei įgyvendinimas visuomeninėse organizacijose, pilietinėse akcijose, jaunimo stovykloje „Saugok sveikatą – pasiek rezultatą“, projektuose „Kuriame Lietuvą“, „Emocija+“, pergalės Respublikiniuose meninio skaitymo konkursuose – tai Roko Subačiaus, Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos abituriento, laisvalaikis.
O gal tai gyvenimo būdas? Juk rasti laiko po lietuvių kalbos ir literatūros rašinių, matematikos uždavinių, anglų kalbos esė ir gramatikos testų įmanoma užsiimant patinkančia veikla. Kaip sako Rokas, reikia planuoti ir susidėlioti prioritetus. Taigi kaip laikosi ir kuo gyvena abiturientas Rokas? Kas svarbu bebaigiančiam mokyklą jaunuoliui? Kaip surasti savo kelią iš daugybės kelių ir kelelių?
Danutė Liutkevičienė: Esi vienas iš jaunimo aktyvistų. Kas tave paskatino būti aktyviu visuomenininku, domėtis politika?
Rokas Subačius: Nuo vaikystės namuose ir pas senelius girdėjau diskusijas apie politiką, nors į jas neįsitraukdavau, bet, suprantama, tai darė poveikį. Didžiulę įtaką darė ir draugai. Gera draugė Goda Lamutytė buvo Lietuvos moksleivių sąjungos Elektrėnų mokinių savivaldų informavimo centro (toliau - LMS EMSIC) pirmininkė ir pasiūlė prisijungti. Sekiau ir vyresnės kartos mokiniais visuomenininkais Auguste Judickaite, Giedriumi Petkevičiumi, Gabriele Kasparaityte. Ypatingai svarbūs mano veikloje – komanda, su kuria dirbau pirmininkaudamas LMS EMSIC. Nors nesu linkęs idealizuoti žmonių, bet savotišką autoritetą turėjau: ne viena visuomeninės veiklos idėja gimė bendradarbiaujant su laikinąja Lietuvos moksleivių sąjungos prezidente Dovile Bikelyte. Visuomeninė veikla leido susipažinti su daugybe labai skirtingų ir įdomių žmonių. Kiekvienas žmogus, su kuriuo teko dirbti, darė man įtaką.
Danutė Liutkevičienė: Kaip apibūdintum šiandieninę visuomenę – aktyvūs lyderiai, niurzgantys pesimistai, individualistai ar išsišokėliai? Kokie mes, XXI amžiaus pradžios žmonės?
Rokas Subačius: Labai džiaugiuosi ir žaviuosi mane supančiais žmonėmis, nes tai yra ryškios asmenybės, aktyvūs ir sąmoningi piliečiai. Apskritai kiekvienas žmogus yra labai skirtingas ir apibrėžti visų ar įvardinti šiandieninės visuomenės tipo negalėčiau. Vis dėlto tikiu, kad visuomenė po truputį vaduojasi iš sovietinio režimo sukelto abejingumo, ir dedu daug vilčių, jog jaunoji karta kurs tokią Lietuvą, kokią norime matyti kiekvienas.
Danutė Liutkevičienė: Kaip galima Tave vadinti – jaunasis politikas ar visuomenininkas?
Rokas Subačius: Visuomenininkas! Jaunasis politikas labai formaliai skamba. Visoje savo jaunimo politikos veikloje, kiek galima, stengiausi palaikyti neformalų toną, nes pats esu jaunas žmogus ir atstovauju jaunimui. Net susitikime su Elektrėnų savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus atstovais teko pravesti „energizer‘į“. Žinoma, politika labai domina. Seku informaciją apie tai, kas vyksta mano valstybėje ir pasaulyje. Kadangi politika tiesiogiai daro poveikį kiekvienam piliečiui, manau, kiekvienas sąmoningas žmogus turi bent minimaliai domėtis politika.
Danutė Liutkevičienė: Esi abiturientas. Kaip sekasi suderinti aktyvią visuomeninę veiklą ir siekti gerų akademinių rezultatų?
Rokas Subačius: Kadangi turiu aukštų akademinių ambicijų, turėjau priimti keletą svarbių sprendimų - visuomeninės veiklos išvis mažai liko. Baigiau pradėtus darbus, atsisakiau visuomeninių funkcijų... Draugų rate diskutuojant skirtingomis temomis vis kyla noras imtis kokio projekto ar steigti naują neformalią grupę, bet prie naujų idėjų sugrįšiu tik po egzaminų.
Danutė Liutkevičienė: Papasakok apie savo ateities planus. Egzaminai ateis ir praeis, o kas toliau?
Rokas Subačius: Jau minėjau, kad turiu gan aukštų akademinių ambicijų. Bet kaip sakoma: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi.“ Tad greičiausiai ateinančius metus užsiimsiu kažkokia neakademine veikla, idėjų yra labai daug: savanoriauti, keliauti, galbūt net steigti savo įmonę, o po metų kibti į studijas. Kaip viskas pasisuks, dar nežinau...
Danutė Liutkevičienė: Visada džiaugiuosi, kad sėkmingai pasirinkau kelią – dirbu vieną iš įdomiausių darbų ir su įdomiausiais žmonėmis. Man patinka mokyti jaunus žmones, bet dar labiau – pasimokyti iš jų. Ką gali patarti liekantiems mokykloje? Ką švietimo sistemoje ir mūsų gimnazijoje reikia išsaugoti ir patobulinti, o ką būtina keisti?
Rokas Subačius: Švietimo sistemoje išskirti stiprių vietų negalėčiau. Pliusai, kuriuos pastebiu savo mokykloje, bendruomeniškumas, renginiai, vykdoma diferenciacija (kodėl tai yra reikalinga, galėčiau atskirai kalbėti), dėstantys mokytojai (pasitikiu šiuo metu man dėstančiais mokytojais). Pagrindinis dabartinės švietimo sistemos minusas – stagnacija, delsimas, negebėjimas adaptuotis prie šiuolaikinio moksleivio poreikių. Šių dienų jaunas žmogus yra visiškai kitoks nei prieš 5 ar 10 metų. Kartu su besikeičiančia visuomene turi keistis ir švietimo sistema. Na, o kitas esminis dalykas, kurį reikėtų koreguoti, yra perkrautos ugdymo programos.
Danutė Liutkevičienė: Ne kartą kvietei gimnazijos bendruomenę diskutuoti, buvai tas mokinys, kuris siekei ne tik kelti problemas, bet ir ieškoti sprendimų. Tikiuosi, šios savybės tau padės ateityje. Tegul likę trys mėnesiai gimnazijoje būna sėkmingi, o gyvenimas po mokyklos įdomus, turiningas, prasmingas. Ačiū už pokalbį.
