Giedrė Barščevičiūtė – Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos abiturientė. Atsakinga mokinė. Rodos, jokio streso, jokių iššūkių, jokio nerimo ir problemų aplinkiniams. Gal ji tik viena iš 437 gimnazijos mokinių? Jokiu būdu! Santūri Giedrė – keliautoja, visuomenininkė, menininkė, žurnalistė! Ji planuoja, ieško ir atranda.

Pokalbio metu patvirtinau spėjimą: Giedrė žino, ką daro! Pajutau ir kita: abiturientės gyvenimas pilnas nerimo.

Su Giedre kalbėjosi ir jos mintis užrašė Danutė Liutkevičienė

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Kelionės: kaip ir kodėl ir dar su „Volkswagen Beetle“!?

Mėgstu keliones. Keliauju visaip: jei ne „vabalu“, tai lėktuvu, autobusu ar traukiniu. Trokštu pažinti naujas kultūras, todėl darau viską, kad pamatyčiau kuo daugiau. Kol kas esu aplankiusi 18 pasaulio valstybių, iš kurių didžiausią įspūdį paliko Islandija. Šalies kraštovaizdis ir gamtos stebuklai užburia! Dar labai patiko Briuselis ir Paryžius. Šie miestai tikrai ypatingi – jie mane sužavėjo kultūrų ir architektūros įvairove.

„Vabalas“ mūsų šeimoje atsirado seniai – keliones senoviniu automobiliu tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje prisimenu nuo mažens. Niekada net nekilo tokia mintis, jog keliauju „iš reikalo“ (tėvai veža). „Vabalas“ yra tiesiog neatsiejama mūsų šeimos dalis. Visuomet mylėjau keliones, tačiau „vabalas“ mano gyvenime atnešė nesuskaičiuojamą galybę nuotykių.

Kasmet įvairiuose Lietuvos regionuose ar kaimyninėse šalyse vyksta daugybė švenčių. Ten dalyvaujantys žmonės per tiek metų jau tapo gerais draugais. Kol kas įsimintiniausias įvykis buvo ekspedicija į šiauriausią Europos tašką – Nordkappą. Keliavome kiek daugiau nei 2 savaites, iš viso nuvažiavome daugiau nei 5 tūkst. kilometrų. Per visą ekspediciją mūsų penkiasdešimties metų senumo „vabalas“ nepatyrė nei vieno gedimo! Galbūt kelionės „vabalu“ ir nėra labai patogios, bet kartu su šeima ir bendraminčiais praleistas laikas yra neįkainojamas. Tokiose ekspedicijose išmoksti pasidalinti darbais, atsisakyti nereikalingų daiktų ir gyventi šia akimirka.

 

Visuomeninė veikla: kuo jaunas žmogus gali prisidėti prie visuomenės gerovės?

Visuomenine veikla susidomėjau dar progimnazijoje. Tuomet labai norėjau prisidėti prie geresnės atmosferos mokykloje. Priklausiau mokinių parlamentui, o netrukus prisijungiau ir prie Elektrėnų mokinių savivaldų informavimo centro. Ten savanoriavau 2 metus, kol gavau pasiūlymą prisijungti prie Elektrėnų savivaldybės jaunimo reikalų tarybos (ESJRT) biuro. Netrukus tapau biuro pirmininke, susirinkau savo komandą ir jai vadovavau 2 metus.

Dirbti bendruomenės labui entuziazmo tikrai nemažėja, netgi daugėja! Mūsų visuomenėje (kalbu ne tik apie jaunimą) matau daug dalykų, kuriuos norėdami tikrai galėtumėme pakeisti. Tiesiog nedaugelis ryžtasi imtis konkrečių veiksmų. Labai gerbiu žmones, kurie rodo savo iniciatyvą. Norint pasiekti savo tikslą reikia paaukoti daug savo asmeninio laiko.

Šiandien ESJRT biurui vadovauja mano įpėdinė Patricija Voišel, o aš didžiąją savo laisvo laiko dalį skiriu mokslams. Norėčiau sakyti, jog visuomeninėje veikloje darau pertrauką, tačiau pabandęs negali sustoti – su draugais jau mąstome apie tęstinį projektą nacionaliniu, o vėliau gal ir tarptautiniu mastu. Šiuo metu bandome išsigryninti savo idėjas, o po egzaminų jau planuosime daugiau.

 

Menas: kuri sritis ir kodėl?

Prieš 4 metus baigiau Elektrėnų meno mokyklą, dainavimą, bet ilgą laiką gėdijausi savo balso ir ant scenos lipti nedrįsdavau. Kažkada supratau, kad labai patogiai gyvenu ir nusprendžiau į savo gyvenimą įnešti spontaniškumo. Anksčiau muzikuodavau atsiribojusi nuo aplinkinių arba tik artimų draugų rate, tačiau jų paskatinta dabar dainuoju ne tik sau, bet ir kitiems.

Muzika neabejotinai yra didelė mano gyvenimo dalis – ji padeda susikaupti, nusiraminti ar net lengviau išgyventi tam tikrus gyvenimo įvykius. Tėčio dėka užaugau su „AC/DC“ ir „Metallica“, todėl vis dar jaučiu asmeninę simpatiją roko muzikai. Šiuo metu mano grojaraštyje dominuoja indie rokas bei alternatyvioji muzika, tačiau mėgstu ieškoti naujienų ir eksperimentuoti su stiliais. Kai pagalvoju: pasaulyje tiek dar neatrastų muzikantų, kurie kuria stebuklus, tik mes apie juos dar nežinome!

Laisvalaikiu mėgstu fotografuoti - dažniausiai akį traukia įdomi architektūra, neįprasti žmonės arba kasdieniniai dalykai, į kuriuos neatkreipiame dėmesio. Kartais kaip nors keistai aprengiu draugus, tada einame į miestą arba kokią apleistą vietą ir bandome įsilieti į aplinką. Tikiu, kad nebijantis ekstravagantiško įvaizdžio žmogus gali įgauti daugiau pasitikėjimo savimi ir parodyti dar nematytą, galbūt jam pačiam nepažįstamą savo pusę. Tokiose nuotraukose visuomet atsispindi žmogaus nuotaika ir kuriama atmosfera – vėliau labai įdomu jas kartu žiūrėti. Šiuo metu svajoju apie juostinį fotoaparatą – visas ryškinimo procesas labai užburia ir nuotraukoms suteikia tarsi kažkokią paslaptį.

Labiausiai už viską man patinka rašyti. Rimčiau tai daryti pradėjau gal prieš metus. Kartais taip perteikti jausmus man daug lengviau nei kalbėti. Ilgai ieškojau savo rašymo stiliaus – bandžiau kurti noveles, apsakymus, poeziją, bet kol kas labiausiai patinka tiesiog užrašyti savo mintis. Tai tarsi simboliais perteikti mano išgyvenimai arba pastebėjimai, dar viena saviraiškos forma. Esu gan savikritiška, todėl dauguma mano tekstų atsiduria šiukšlių dėžėje. Tuos, kurie lieka, perrašau į tokią juodą knygutę ir kartais leidžiu paskaityti savo artimiausiems žmonėms. Dar patinka rašyti apie dalykus, kurie yra aktualūs visiems – tuos tekstus talpinu socialiniuose tinkluose. Džiaugiuosi, jog žmonės į juos reaguoja ir palaiko mano idėjas.

 

Žurnalistika – svajonių profesija?

Nuo mažens svajojau apie žurnalistiką. Septintoje klasėje galutinai apsisprendžiau, jog tai tikrai yra tai, ko iš tiesų noriu gyvenime. Planai taip ir nepasikeitė.

Dvi vasaras iš eilės atlikau savanoriškas praktikas didžiausiuose naujienų portaluose – „Verslo žiniose“ ir „15min“. Visų pirma norėjau įsitikinti, jog pasirinkau teisingą kryptį, o vėliau – įgauti žinių ir patirties. Stengiuosi rašyti kuo įvairesnėmis temomis ir save bandyti visose įmanomose srityse. Kiekvienas straipsnis man vis naujas iššūkis – teko rašyti ir apie mūsų vietinio jaunimo visuomeninę veiklą, ir apie keliones, ir apie verslą. Domėjausi, kokie yra jaunimo mėgstamiausi socialiniai tinklai, ar moksleiviams sunku susirasti darbą vasarai, ėmiau interviu iš pradedančio muzikanto, prirašiau dešimtis straipsnių! Labiausiai rašyti patiko apie madą – prie to straipsnio praleidau daugiausiai laiko, nes norėjau pasiekti savo geriausią rezultatą. Dar viena neįkainojama patirtis – mitingas prieš aukštųjų mokyklų jungimą ir mano pirmasis politinis straipsnis. Visuomet sakiau, kad niekada nesivelsiu į politiką, bet rašyti buvo labai įdomu.

Lietuvoje dauguma žmonių dar labai siaurai mąsto. Manau, kad būtent žurnalistas turi galimybę tai pakeisti. Straipsniais formuojama visuomenės nuomonė – žmonės tiki tuo, ką skaito. Žurnalistai turi puikią platformą parodyti kitiems, kokių įvairių žmonių, kultūrų ir socialinių reiškinių esama pasaulyje ir plėsti skaitytojų akiratį.

 

TAMO lamalogo logo01 logo wbg emokykla logo 2 LITNET LT soninis MOKYKLOMS eduroam  LOGO Valančiaus vaikai Nuotolinio mokymo sistema logoImagine200 kepure STT  teise