Kategorija: Mes galim
Dziudo – mano sportas!

Elektrėnų „Versmės“ gimnazijoje, 2e klasėje, mokosi Justė Kmieliauskaitė. Jos pomėgis – dziudo. Taip sako Justė.

O klasės draugai ir mokytojai įvardina ir kitų pomėgių. Pavyzdžiui, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Černiauskienė sako, kad Justė nustebino tobula viešąja kalba. Jautriai mergina išsakė savo nuomonę apie poeto Just.Marcinkevičiaus kalbą laidojant Sausio 13-osios žuvusiuosius. Klasės draugės paatviravo! Anot Rūtos Levansevičiūtės, „Justė - labai linksma, kartais net per daug rimtose situacijose, ryški, turinti savo nuomonę ir sugebanti ją apginti. Ji kaip degtukas - gali labai greitai supykti, bet taip pat greit atlėgsta“. O Simona Petrauskaitė pastebi, kad „Justė nebijo jokių iššūkių, yra pasiruošusi pasiaukoti dėl savo draugų bet kokiu atveju ir neiškelia savęs aukščiau kitų dėl savo sportinių pasiekimų. Ji linksma, pozityvi. Ten, kur eina Justė, ten paskui ją sklando ir jos juokas, kuris nepalieka abejingų. Justė domisi ne tik dziudo - turi dar vieną pomėgį, kurio garsiai neskelbia. Tai makiažas. Ir įgūdžių lavinimui skiria nemažai savo laisvo laiko, kurio turi visai nedaug“.

Justės brolis Antanas Kmieliauskas (Vilniaus edukologijos universiteto I kurso studentas): „Vaikystėje dažnai pykdavomės, kažkuo nepasidalindavome, pasitaikydavo ir muštynių, per kurias tėvai mus išskirdavo. Augome kaip visi: vieną dieną peštynės, kitą – taika. Labiausiai mus siejo ir tebesieja dziudo. Šią sporto šaką parinko mama. Pirmiausia pradėjau lankyti aš. Mama norėjo, kad mokėčiau apsiginti gatvėje ir nebūčiau skriaudžiamas vyresnių. Paskui mane į dziudo treniruotes tėvai atvedė ir Justę, norėdami, kad ji, kaip ir brolis, mokėtų apsiginti. Tai, kad aš sportavau, Justę motyvavo: ji žiūrėdavo į mano iškovotus medalius ir siekė aplenkti mane. Galiu pasakyti, tai ir padarė! Šiuo metu aš jai ne tik brolis, bet ir patarėjas, konsultantas: kartu su treneriais padedame Justei pasiruošti artėjančioms varžyboms ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Mes svajojame apie kelialapį į olimpines žaidynes, o ten – ir apie aukščiausią vietą. Tad, Juste, rodyk savo charakterį ir siek išsikeltų tikslų!“

 

Danutė Liutkevičienė: Papasakok apie savo sporto šaką – dziudo imtynes. Kokiai kategorijai priklausai? Kokie tavo reitingai yra Lietuvoje, Europoje, pasaulyje.

Justė Kmieliauskaitė: Dziudo – tai šiuolaikinė japonų kovos meno (gendai budō) ir kovinio sporto rūšis, atsiradusi Japonijoje XIX a. pabaigoje. Dziudo kova vyksta ant tatamio. Kovos trukmė 4 min. Laikoma, kad sportininkas laimėjo kovą, jei techniškai parbloškia varžovą ant nugaros, išlaiko varžovą nugara prispaustą prie tatamio 20 sek. arba priverčia priešininką pasiduoti atlikęs skausmingą veiksmą per alkūnės sąnarį arba smaugdamas kaklą. Šiuo metu atstovauju U-18 grupei (+70 kg). Tenka atstovauti ir vyresnių grupei – U-21 (+78 kg). Lietuvos reitinguose tarp suaugusiųjų vyrų ir moterų esu aštunta, o pasauliniuose reitinguose savo amžiaus grupėje – septinta.

D.L.: O ką turi žinoti apie dziudo imtynes žmogus, kuris nieko nežino apie šią sporto šaką. Kuo išskirtinė ši sporto šaka?

J.K.: Dziudo labai svarbūs trys komponentai: technika, jėga, protas. Daugelis nustemba, kai pasakau, kad dziudo – tai minkšta sporto šaka.

D.L.: Ne kartą džiaugiausi kartu su tavimi, kai žiniasklaidoje buvo pristatytos tavo pergalės. Papasakok apie savo pasiekimus Lietuvoje, Europoje.

J.K.: 2018 metų vasario mėnesį Europos jaunių taurėje laimėjau aukso medalį, 2017 metų liepą Europos olimpiniame festivalyje laimėjau sidabro medalį. Be to, esu laimėjusi ne vieną aukso medalį Lietuvos čempionatuose U-18, U-21,U-23 grupėse. Žinoma, ne kartą džiaugiausi ir sidabro bei bronzos medaliais kovodama su suaugusiais. Įsimintinos pergalės: Europos taurėje Lenkijoje (U-18) bronza, Europos taurėje (U-24) sidabras. Džiaugiuosi ir 2017 metų Europos čempionate laimėta 7 vieta. Apskirtai mane žavi varžybos, tai yra kovos. Kai kovoju, jaučiu didžiulį palaikymą. Atrodo, kad treneriai, tėvai, brolis, netgi žiūrovai mane drąsina, manimi tiki.

D.L.: Suprantu, kad varžybose jauties ypatingai gerai. O kas tau dziudo imtynėse sunku, gal net neįdomu? Gal yra dalykų, kurie tave erzina ir tai prisiverti daryti labai sunkiai?

 J.K.: Neįdomu, jei nėra su kuo dirbti. Jei treniruotėje mažai sportininkų, man tada sunku. Žinoma, galima treniruotis su jaunesniais, tačiau tai nuobodoka. Taigi sunku, jei nėra rimtos kovos. Bet sunkumas dėl silpnų kovų išnyksta, kai į mūsų salę atvažiuoja sportininkai iš Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Trakų, Alytaus. Laukiu kiekvieno ketvirtadienio, nes tada būna daug sporto ir daug kovų!

 D.L.: O kas tau padeda tobulėti? Su kokiais treneriais tu dirbi?

J.K.: Pati pirmoji mano trenerė buvo Milda Bačkovė, vėliau – Gintautas Akelis. Dabar aš turiu du trenerius. Tai Ramūnas Žemaitaitis ir Gintautas Akelis. Jų žinios ir palaikymas – štai kas padeda man tobulėti! Be to, labai svarbu, kad mano brolis taip pat sportininkas, jis irgi mano treneris!

D.L.: Turbūt labai svarbu ir tavo noras, gabumai, laikas, skirtas treniruotėms. Ar daug reikia treniruotis?

J.K.: Treniruojuosi kiekvieną dieną po 1,5 val. Prieš varžybas treniruotės intensyvesnės – dukart per dieną ir savaitgaliais. Kad būčiau ištvermingesnė, bėgu krosą. Jėgos stiprinimas – pratimai su gumomis. Neatrodo, kad daug. Turbūt todėl, kad man patinka dziudo.

D.L.: O kaip ilgai tu treniruojiesi? Kelerių metų ir kaip tu atradai šią sporto šaką?

J.K.: Treniruotis pradėjau penkerių ar šešerių metų. Taigi jau daugiau nei dešimt metų! Pirmiausiai į dziudo treniruotes nuėjo mano brolis, jis vyresnis už mane. Paskui jį į dziudo salę nuėjau ir aš. Manau, kad dar ilgai treniruosiuos!

D.L.: Kokie artimiausi čempionatai, kokioms varžyboms ruošiesi?

J.K.: Šiuo metu ruošiamės Europos taurei, varžybos vyks Kroatijoje kovo 11-12 dienomis. Kovo pabaigoje vyks Lietuvos čempionatas (U-23). Labiausiai laukiu vasaros, būtent liepos mėnesio, kai Bosnijoje ir Hercegovinoje vyks Europos čempionatas, kur siekiu kovoti dėl medalio.

D.L.: Akivaizdu, kad darbotvarkė įtempta, viltys ir svajonės didelės. Esi antrokė (dešimtokė). Kaip sekasi suderinti sportą ir mokslą? Ar sportas netrukdo mokytis? O gal mokslai trukdo sportui?

J.K.: Treniruotės vyksta vakare. Kai grįžtu iš mokyklos, pirmiausia pailsiu. Poilsis – tai arba trumpas pietų miegas, arba kompiuteris, arba tiesiog užsiėmimas maloniais darbais. Tada į treniruotę! Iš treniruotės grįžtu apie aštuntą valandą. Maždaug devintą valandą vakaro sėdu prie pamokų. Miegoti einu vidurnaktį ar vėliau. Suprantu, kad turiu ne tik sportuoti, bet ir mokytis.

D.L.: Akivaizdu, kad krūvis didelis. Be to, šie metai svarbūs, nes baigi antrą (dešimtą) klasę. Kaip tau sekasi mokykloje?

J.K.: Aš privalau rasti laiko ir sportui, ir mokslui, netgi pomėgiams. Man labai svarbu, kad būtų geras ryšys su mokytoju. Pavyzdžiui, šiemet įdomu ir gera lietuvių kalbos pamokose, nes labai miela mokytoja Rasa Černiauskienė. Žinoma, patinka ir kūno kultūra. Nors esu atleista nuo kūno kultūros, nes lankau dziudo, bet noriai žaidžiu su klasės draugais stalo tenisą, tinklinį. Laukiu ir šiuolaikinių menų pamokų, ypač muzikos pas mokytoją Arūną Pliskauską. Anksčiau mėgau skaityti, o dabar noriai groju gitara: pati mokausi akordų, groju sau, nes man patinka. Sudėtingiausia mokytis fizikos ir chemijos. Kadangi planuoju pasirinkti su sportu susijusias studijas, tai daugiau dėmesio reikės skirti biologijai.

D.L.: Kokie tavo ateities planai? Ar tau užtenka erdvės mažame Elektrėnų miestelyje? Sportuosi ir mokysies čia, Elektrėnuose, ar ieškosi kitų galimybių didmiestyje?

J.K.: Nematau reikalo ieškoti platesnių erdvių ar didmiesčio. Kaip minėjau, vykdomos jungtinės treniruotės, todėl treniruosiuosi Elektrėnuose. Kas bus po dvejų metų, nežinau. Svajoju apie sporto srities studijas, bet tai bus po dvejų metų. Dabar stengiuosi mokytis, sėkmingai įgyti pagrindinį išsilavinimą ir gerai pasiruošti artėjantiems čempionatams.

D.L.: Jei atsuktum laiką atgal, ar eitum vėl į tą pačią sporto salę? Ar džiaugiesi, kad tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje papuolei į dziudo imtynes?

J.K.: Man patinka dziudo! Aš laiminga, kad patekau į dziudo pasaulį. Ketvirtoje klasėje pabandžiau žaisti kvadratą. Tik pabandžiau..., nes geriau jaučiuosi ant tatamio. Prisimenu, kad buvo toks laikas, kai norėjo mane išmesti iš treniruotės – išdykusi mergaitė buvau... Šiuo metu net nenoriu galvoti apie kitas galimybes. Man patinka dziudo kovos!

Juste Kmieliauskaite 2

D.L.: Pokalbį norėčiau baigti tavo trenerio Ramūno Žemaitaičio palinkėjimais: „Ir toliau, Juste, siek rezultatų, nepasiduok, jei kada ir bus sunku, ir būtinai tikėk tuo, ką darai!“ Mes tikimės, kad kovo viduryje ir liepos mėnesį per TV žinias išvysime medalius ant tavo krūtinės, džiaugsimės ir didžiuosimės su tavimi, kai bus keliama trispalvė bei atliekamas Lietuvos valstybės himnas. Sėkmės tau!