I. Laiškas buvusiam laikui
Mokyklą visada prisimenu su didele šypsena ir gera emocija. Tiek daug saviraiškos formų – meninio skaitymo konkursai, kompozicijos, šokiai, dainavimas. Visa tai sutilpo į vieną erdvę – sceną ir klausytoją.
Man pasisekė, nes turėjau puikius mokytojus Augutę Liutkevičienę, Elvyrą Kasperavičienę, Arūną Pliskauską, Aldoną Vainiūnienę, Vygintę Vaišvilienę! Kiekviena saviraiškos sritis papildė viena kitą ir man davė skirtingų potyrių bei pamokų, tačiau dainavimas buvo mano „arkliukas“. Mėgaudavausi kiekviena galimybe užlipti ant scenos, o ypač dalyvauti konkursuose. Pasiruošimo procesas būdavo smagus ir įdomus, o lemtingą dieną - kupinas jaudulio ir adrenalino.
Muzika manęs niekada nepaleidžia, o gal tiksliau sakyčiau, kad susiranda. Kai tik nustoju dainuoti, atsiranda koks projektas: įmonė, kurioje dirbu, pakviečia sukurti muzikinę grupę įmonės vakarėliui, įrašyti dainą ir nufilmuoti klipą, pravesti dainavimo pamoką, sudainuoti draugų vestuvėse, vakarėliuose ir t.t.
Skaistė Karnaševičiūtė ir draugėsDainuojant atrodo, kad manęs nelieka, lieka tik melodija, žodžiai ir emocija, kuri tuo momentu būna aukščiau visko. Jaučiu begalinį džiaugsmą ir tuo džiaugsmu noriu dalintis su klausytojais.
Turiu sėkmės receptą: nuoširdumas, darbas, įsijautimas, tikėjimas tuo, ką darai, ir didelis noras tai įgyvendinti kuo geriau, nuolatinis judėjimas į priekį.
Skaistė Karnuševičiūtė, 2006-2007 m.m. laidos abiturientė, šiuo metu dirbanti vyriausia buhaltere UAB Zenitechas
II. „Lipdama į sceną sakau sau: „Moku viską, beliko tik viską atlikti dar geriau nei buvo iki šiol! Eisvina, atiduok viską, ką turi!“ (3d klasės mokinė Eisvina Lapovaitė)
Eisvina Lapovaitė
Danutė Liutkevičienė: Eisvina, tave daugelis pažįsta kaip dainuojančią gimnazistę. O kada pradėjai dainuoti? Kas paskatino susidomėti muzika?
Eisvina Lapovaitė: Dainuoju nuo vaikystės, galima sakyti, kad apie 12 metų. Pirmi mano koncertai vyko namuose: mama grojo pianinu, o aš dainuodavau. Kai lankiau darželį „Drugelis“, mama nuvedė mane į dainavimo užsiėmimą pas darželio muzikos mokytoją Onutę Šakienę. Vėliau aš mokiausi dainavimo Elektrėnų meno mokykloje, pas mokytojus Gaivą Židonytę ir Aurimą Medzikauską. Ir galiu pasidžiaugti, jog šiais mokslo metais antrą kartą baigsiu šią mokyklą. Mano dainavimo mokytojai verčia mane tobulėti, tik jų dėka galiu sakyti, kad tikrai moku ir galiu dainuoti.
Danutė Liutkevičienė: Kiek muzika svarbi tavo gyvenime?
Eisvina Lapovaitė: Aš dainuodama ir grodama pasiduodu emocijai, tai man yra geriausias būdas išjausti ir išsakyti visus jausmus. Muzika man buvo pats geriausias vaistas po tėčio žūties. Ir dabar, norėdama užmiršti visas problemas, atsisėdu prie pianino ir tiesiog groju. Tuo momentu aplink mane tarsi viskas išnyksta: būnu tik aš!
Danutė Liutkevičienė: Ar galima tave vadinti meno žmogumi? Ar menininkui sunku pritapti šiandieniniame sumaterialėjusiame pasaulyje?
Eisvina Lapovaitė: Manau, esu meno žmogus. Esu kūrybinga, mėgstu visur ir visada dainuoti ir nebijau būti kitokia. Šiais laikais menininkai drąsūs, nebijo būti savimi. Ir aš esu tokia, kokia esu. Man nesunku būti su žmonėmis, gyventi įdomiai net sumaterialėjusiame pasaulyje. Žinoma, būna atvejų, kai būnu nesuprasta.
Danutė Liutkevičienė: Ar sunku meniškos sielos mokiniui mokytis matematikos, fizikos? Ar kyla problem tiksliųjų mokslų pamokose?
Eisvina Lapovaitė: Mokytis matematiką man visąlaik patinka, bet ne visada sekasi, nes ne viską suprantu, o fizika man aukštasis mokslas. Niekaip nesuprasdavau jos, bet kažkaip tekdavo mokytis. Sėdėdavau ir mokydavausi. Formules iškaldavau. Kai būdavo daug teorijos, tai dainuodama įsimindavau viską.
Danutė Liutkevičienė: Ar mėgsti skaityti? Koks literatūrinis personažas atspindi tavo vidų?
Eisvina Lapovaitė: Save atpažįstu Jojo Moyes knygoje „Aš prieš tave“. Pagrindinė herojė Luisa Klark man artima. Jei ką nors užsispiriu padaryti, aš ir padarau, niekada neleidžiu sau pasiduoti. Nenuleidžiu rankų net tada, kai mano sėkmė priklauso ne tik nuo manęs, bet ir nuo aplinkinių.
Danutė Liutkevičienė: Ne paslaptis, kad dainininkai, fotografai, muzikantai, sportininkai ne visada noriai mokosi gramatikos taisyklių, matematikos teoremų, chemijos lygčių. Kaip mokytojas ir mokinys turi surasti tą kelią ar keliuką, kuriuo eidamas mokinys galėtų suderinti savo pomėgius su mokslu?
Eisvina Lapovaitė: Labai svarbu mokytojui ir mokiniui sutarti – ne metodai ar užduotys čia svarbios. Tiesiog reikia paprasto žmogiško sutarimo: mokytojas ir mokinys lygiaverčiai žmonės. Būna, kad pirmoje pamokoje pamatai mokytoją ir patiki. Patiki ir jo dalyku, ir juo kaip žmogumi.
Danutė Liutkevičienė: Žinau, kad lipdama į sceną duodi sau patarimų („Moku viską, beliko tik viską atlikti dar geriau nei buvo iki šiol!“) Vadovaukis tais patarimais kiekvienoje veikloje ir „atiduok viską, ką turi!“
Eisvina Lapovaitė
