Šiais mokslo metais susipažinau su aktyviai sportuojančiu ledo ritulininku Egidijumi Binkuliu. Žinoma, svarbiausias mūsų bendravimo tikslas – lietuvių kalba ir literatūra. Jei dar tiksliau – rašytojai, jų biografija, jų kūrybos temos, problemos, idėjos ir 500 žodžių rašinys. Kaip sekasi skaityti, analizuoti, rašyti, diskutuoti? Sunkiai. Juk mokinys daugiau laiko praleidžia ant ledo nei mokykliniame suole. Juk Egidijus motyvuotai siekia profesionalaus sportininko karjeros. Be to, jis susiplanavęs savo dieną, savaitę, netgi metus taip, kad sportui laiko užtenka, o knygai – nelabai...
Matyt, reiktų pykti, rašyti pastabas, užduoti namų darbų, palikti po pamokų, kviesti tėvus į mokyklą. Juk mokinys nesimoko, neatlieka tiesioginių pareigų! Kartais tikrai aplanko ir tokios griežtos mintys. Tik pasikalbėjus arba susirašius socialiniuose tinkluose supranti: šis jaunas žmogus turi svajonę, kurios siekia čia ir dabar. Be to, šia svajone gyvena ir jo šeima. Tada kaip mokytoja randi išeitį: individualizavimas, personalizavimas, aktyvus mokymasis tarp varžybų, laiškai per TAMO, rašiniai ir klausimai-atsakymai per facebook‘ą.
Pristatau keletą minčių iš 3a klasės mokinio Egidijaus Binkulio rašinio „Ar lengva jaunam žmogui suderinti norą sportuoti ir pareigą mokytis?“
„Pasaulyje yra ne vienas pavyzdys, kai žmogus įgijo išsilavinimą ir aktyviai sportavo. Pavyzdžiui, Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Jis 1948 metais Vokietijoje baigė gimnaziją ir Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtynėse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius. Daugelį metų Prezidentas Valdas Adamkus žinomas pasaulyje. Tai tik įrodo, kad žmogus gali suderinti ne tik mokslą su sportu, bet dar ir padaryti politiko karjerą.“
„Japonų rašytojas Haruki Murakami sakė: „Žmogui dovanojama viltis ir jis naudoja ją kaip gyvenimo kurą“. Šiuo metu labai sunku gerai mokytis ir gerai sportuoti, bet aš turiu viltį, kurią naudoju kaip kurą. Tikiu, kad sportuodamas baigsiu gimnaziją. Gyventi, sportuoti ir mokytis nėra paprasta, kaip gali atrodyti iš šalies. Tačiau aš tai darau. Aš valdau savo gyvenimą: kai ką pristabdau, kai kur paskubu, viena pasirenku, kita atmetu... Prioritetus skiriu tam, kas man šiandien atrodo svarbiausia. Dažnai pagalvoju: „Gal geriau būti pavyzdingu gimnazistu? O gal tik sportininku? O gal tiesiog gyventi savo malonumui, kaip tai daro dauguma mano bendraamžių?“ Šiuo metu stengiuosi suderinti ir mokslus, ir sportą, ir gyvenimiškus malonumus. Aš atsakingai siekiu profesionalaus ledo ritulininko karjeros. Šios veiklos pristabdyti aš negaliu, nes sportininko karjera trumpalaikė. Profesionaliai sportuoti įmanoma tik jaunam. Manau, kad mokytis (daugiau mokytis) galėsiu ir vyresnis. Juk sakoma: „Mokytis niekada ne vėlu“. Todėl aš šiuo metu mažiau dėmesio skiriu mokslams, o daugiau dėmesio – sportui. Tiesą pasakius, mokslai man ir sekasi nelabai, o ledo ritulys – labai gerai. Esu du kartus atstovavęs Lietuvai su jaunių rinktine pasaulio čempionatuose: 2016 metais Rumunijoje iškovojome bronzos medalius, 2017 metais Pietų Korėjoje taip pat iškovojome bronzos medalius. Šiais metais buvau pakviestas į vyrų rinktinę. Kad septyniolikmetis galėtų žaisti vyrų rinktinėje, reikia daug dirbti. Tai aš ir darau: 2-3 treniruotės per dieną, 5 dienos per savaitę, 1-2 varžybos savaitgalį. Tokia mano dienotvarkė. Jokių vasaros atostogų! Vasarą irgi reikia dirbti: kaip vasarą pasiruoši, taip žiemą čiuoši. Krūviai dideli, bet man tai patinka. Aš mėgaujuosi sportininko gyvenimu ir galimybe įgyvendinti savo svajonę. O mano svajonė paprasta: noriu būti tikrai geras ledo ritulininkas – geras ir garsus. Aš lygiuojuosi į Darių Kasparaitį, Dainių Zubrų. Apie tai turbūt svajoja kiekvienas jaunasis ledo ritulininkas Lietuvoje. Tiesa, šios svajonės aš siekiu daugiau nei 10 metų. Dar šešiametį mane mama nuvedė į Ledo rūmus ir pristatė pirmam mano treneriui Raimundui Štrimaičiui. Mane pavergė ledo ritulys, nes tai viena greičiausių ir mobiliausių sporto šakų, kurioje būtina ištvermė, jėga ir koordinacija. Man patinka komandinis žaidimas, kur, ne kartą įsitikinau, lauke vienas – ne karys. Sakoma, kad ledo ritulys labai tinka augančiam organizmui, nes dirba ne tik daug raumenų grupių, bet ir smegenys. Vienas treneris vis kartojo: „Nė vienas kvailys dar netapo geru ledo ritulininku“.
Egidijus atsakė į iškeltą klausimą: nelengva jaunam žmogui būti ir geru mokiniu, ir geru sportininku. Akivaizdu, šiuo metu Egidijaus prioritetas – sportas. Tad norisi palaikyti ir padrąsinti Egidijų užtikrintai siekti savo svajonių. Būtina pasveikinti Egidijaus tėvelius, kurie padeda siekti sūnui užsibrėžtų tikslų. O aš, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, surasiu tinkamų metodų, kaip sportininkui perprasti Mažvydo, Daukšos ar Radvano tekstus, kaip suprasti, ko mokė Donelaitis. Esu tikra, 3a klasės mokinys Egidijus Binkulis sportuodamas baigs gimnaziją.
Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Danutė Liutkevičienė